Dvi stichijos

Gęsta diena. Blėsta šviesa dangaus skliaute. Rytų pusėje pajuoduoja miškas. Vakaruose įsisiautėja jūra. Skęsta saulė juodame vandenyje.
Žengiu aš link to bekraščio okeano. Negaliu grįžti namo. Žara dan -
gaus skliaute įsižiebia visu ryškumu: akimirką nusidažo ryškiai raus -
vais potėpiais, bet vėliau tas raudonis pradeda blukti. Toliau seka purpuras, elektros spalva, galų gale horizonte nutįsta kažkokia pas -
laptinga mėlyna juosta. Juoda ir mėlyna - šaltos spalvos. Už mano nugaros ką tik patekėjusi mėnulio pilnatis ir ledinis jos grožis.
  Aš - visų išjuoktas, menkavertis, aš, paskutinis elgeta žengiu link tolumoje, prie pat stataus uolėto skardžio dunksančio kažkokio milži -
niško pastato: nežinau, geriau įsižiūrėjus atrodo lyg čia stovėtų ato -
minė elektrinė, lyg amžių amžius boluojanti pagonių šventykla, o gal ir ligoninė. Taip... Esu trumparegis - iš toli nematau, bet iš arčiau pažiūrėjus galų gale įsitikinau, jog čia - gydymo įstaiga. Aš visai netoli nuo paradinio įėjimo. Ar žengti dar vieną žingsnį? Reikia paban-
dyt, manau - kas nerizikuoja, tas negeria šampano. Staiga prisimenu senelio pasakas. Pasakas apie vieną kraštą, kur dunkso negyvos, ra -
diacijos suluošintos girios - o iš tikrųjų tų medžių čia išties mažai: pri -
simenu, jog einant iš rytų į vakarus girios vis retėjo, kalnai žemėjo, bet pasitaikydavo vis daugiau raistų, neišžengiamų liūnų, vis stipriau girdėjosi jūros ošimas - aš tolau nuo saulėtekio, tolau nuo ryto.
  Nedrąsiai atidarau duris - pirmyn, į priekį. Sutrinku: to pastato vidus
persisunkęs drėgme, pelėsiais - eiti gana baugu, bet einu. Paėjėjus kokį trisdešimt žingsnių vaizdelis pasikeičia - supratau, jog atsidūriau gana ištaiginguose apartamentuose: balta balta, kur dairais - gal čia psichiatrijos klinika? Keista - tame pastate negirdėti jokio garso, tik kartais gali išgirsti sūrius vandens lašus kapsint nuo lubų. Kelinta dabar valanda? Spėju, jog greitai vidurnaktis apsireikš. Kažkokia belangė chata. Nors niekada manęs nekankino klaustrofobija, tačiau šiuose rūmuose ta įkyri būsena mane tuojau aplankys. Slenku sau tolyn... Oranžerija... Kas čia per šposai? Atsidūriau kažkokiame šiltna-
myje. Ne šiaip sau šiltnamyje, bet tikrame Rojuje. O gal tik „rojuje“? Kankina mane kažkokia negera nuojauta: kažko pradeda trūkti oro. Žvalgausi: kiek čia daug augalijos, kokia čia harmonija: gėlės, daržo-
vės, vaismedžiai: obelys, kriaušės, citrinmedžiai, granatai. Prisimenu savo a. a. močiutę - ji be galo, be krašto mylėjo augaliją. Žygiuoju: sodrios alėjos, gėlių margumynas. Ne ne ne... Tas gėlių kvapas man primena močiutės laidotuves... Mirtį... Susitaikymą... Mirusį žmogų...
Tai tos pačios gėlės, tūnojusios prie babos kapo... Ak, jūs gyvatės...
Ach, tu sukultūrintas gamtovaizdi - tu esi gyvybės priešas, laukinė gamta: miškai, kalnai, upeliai gražina žmogų į gyvenimą. Tūžtu. Bet kurgi aš pabėsiu? Pasiklydau... Kur jūs pušys, kur jūs eglės, kur jūs ežiai, voverės? Auuuuuu. Veltui... Na, tiek jau to - svarbiausia, jog supratau - ši harmonija yra „harmonija“. Svarbiausia, manau - kritiš -
kas mąstymas.
    Pranyksta oranžerija... Aš kažkokioje salėje... Ką? Tai čia ir ligoni -
nė, ir šiltnamis, ir dar elektrinė... Atominė elektrinė... Naujausios technologijos... Mokslas... Kad jas kur - tas elektrines. Prisimenu - trys mano tetos, du dėdės, senelio broliai dirbo vienoje atominėje: bandė duoną užsidirbt. Šiaip ne taip užsidirbdavo, bet galop turėjo pačiame jėgų žydėjime iškeliauti Anapilin - kraujo vėžys pakirto vargdienius. Kiekvienas iš jų prieš mirtį sapnuodavo mėlynus pirštus,
kutenančius jų pažastis. Atsibusdavo išpilti šalto prakaito - vargiai beįsiliedavo į realybę.
  Adios, elektrine - vaikštau po parką. Ir kas čia toks „krūtas“, jog sugeba taip puikiai pažaboti gamtą. Netikėtai prieš mano akis iškyla skarota eglė - Kalėdos, Kristus gimė, linksminkimės. Nudžiungu: pri -
bėgu prie jos, apkabinu per liemenį ir iš to džiaugsmo apsiverkiu. Ne -
ilgai trunka ta euforija: pajuntu spyrį į nugarą ir motorinio pjūklo garsą - kažkas pjauna mano medelį. Atsistoti niekaip negaliu - spyris itin žvėriškas. Tegaliu tik šliaužte šliaužti. Iššliaužiu iš to prašmatnaus sodo. Vėl baltos sienos... Ligoninė... Nebėra ne tik langų, bet ir durų. Ką, jūs mane kvailiu laikote? O durys vis dėlto yra. Yra tiesiai prieš mano akis. Baltos durys... Prisipažinsiu - jau sergu klaustrofobija, bet duris juk reikia atydaryti. Reikia... Dabar arba niekada... Gal rasiu įšėjimą į dieną, į saulės patekėjimą? Gal aš einu rytų kryptimi? Vėl manyje atgimsta viltis. Viltis... Durnių motina? Kovok, žengk, kovok -
tai juk tavo moto. Atveriu duris... Saule saule saule... Žioplys!!! Fiasko!!! Atveriu duris ne platųjį pasaulį, bet į dar už koridorių siau -
resnę palatą. Toje palatoje dvejos lovos, o ligonių - nulis. Nulis - mė -
nulis. Pala, ar tikrai niekas čia nesiilsi? Ogi ilsisi, brangieji: kažkieno galva kyšo. Kas tu esi galva? Reikia pasidomėti - gal aš tau galėsiu padėti - susirasiu draugą, vienišas nebūsiu. Taippp, aš jau regiu tave... Neeeeeeeeeeeeee. SENOLE SENOLE SENOLE... Guli ji sustin -
gusi atmerktomis plačiomis akimis... Guli ji šventiškai aprėdyta, guli
užgesęs kūnas... Užgesęs kūnas ir siaubingai išsišiepę dantys, veidas kažkokio itin stipraus išgąsčio paženklintas. Iš visko matyti, jog ji atkakliai grūmėsi. Grūmėsi iki pat paskutinio atodūsio, bet, deja, jūra palaužė miško pasipriešinimą, mėlyna užliejo raudona, juoda žalią. Jos veidas - balkšvai melsvas. Paliečiu jį ir pajuntu mėlynosios mirties dvelksmą - tuo surambėjusiu kūnu teka mėlynas kraujas.
  Neee - tariu, močiute - tu esi palaidota, tu guli po puria žemele ištai
gingame karste. Kas drįso išniekinti tavo kūną? Kas drįsta tyčiotis iš žmogaus? O, slogi sadistiška ramybe, susitaikyme, pagoniškas mirties dvelksme, pasirodyk, niekše, pasirodyk - mes tuojau pat susigrumsime, o, anatomija, neliesk tu Kristaus, neliesk Dievo. Kodėl tu nepripažįsti amžinojo gyvenimo, kodėl jį pamini po savo purvino -
mis kojomis. Staiga prieš akis pamatau Dievo sūnų.

    Tu prie kryžiaus prikaltas: skausmas, gelianti kančia,
    Bet kartu palaima dangiškojo Tėvo,
    Negandos vargai žmonijos -avo rūpestis didžiausias,
    Tavo ašaros - tylios, krištolinės, gaivios...
Jėzus ištiesia man savąją ranką ir taria: „Aš tau padėsiu išbrist iš to liūno, to mėšlo, padėsiu tau pasiekti saulėtekio kraštą, vėl regėsi kalnus, miškus, sraunius upokšnius, metų laikų kaitą. Patikėk, manim,
šis pastatas tikrai kada nors bus su žeme sulygintas - aš tuo tikrai pa-
sirūpinsiu. Nagi, duokš man ranką - aš išvesiu tave iš šio sapno. „ Padaviau Kristui ranką, užtrenkiam duris į tą tamsųjį kambarį. Paei -
nam keletą žingsnių. Dievo sūnus vienu atsikvėpimu išgriauna baltą sieną. Mes jau lauke. Apsidairau: iš vienos pusės juodos, tulžingos bangų keteros, bejausmė pilnatis ir ta kvarco šviesa horizonte, iš kitos pusės - bundanti giria, rytmetinės žaros šėlsmas ir vyturių giesmės. „Lėk ten“ - parodo savuoju pirštu Dievo sūnus. „Lėk į amži -
nąjį gyvenimą, lėk į laukinę gamtą, lėk ir niekados nesusitaikyk su Ja.
  Lūkuriuoju akimirką kitą, paskui įsibėgėju, atsispiriu nuo kalvos ir jau skrendu į naują dieną, skrendu ir...
  Pabundu...