Kone pavasario giemės

Nors ir milijonai kilometrų, dešimtys valstybių, šimtai sienų, elektros stulpų, betono užkardų, medžių šakų, triukšmo, vėjo kuždesio, šarvuotų durų, sujauktų kambarių, kūnų - mane visvien pasieks su niekuo nesupainiojamas Močiutės keptos duonos kvapas. Tai - Lietuvos dvelksmas, paklydęs tolybėse ir šaukinatis namolio.
Ką tai galėtų reikšti?
Lietų. Po sausros mano pečius glamonėjantį švelnų lietų, kai lašai smenga žemyn ir jų bumbsėjimas primena tyliai aidinčius Mamytės žingsnius. Lietų, kuris nuplaunas dulkes nuo skruostų, po ilgos kelionės namolio.
Ievas, skleidžiančias nedrąsius lapelius. Ten, kur mano prosenelio statyta trobelė, sodybos pakraštėly, prie tako kampelyje auganti didžiulė ieva. Už jos atsiveria tolimos pievos, miškai, kur grybaudavau su Seneliu, dar nepažinodama nei musmirių, nei baravykų.
Tėtį. Jis jau seniai nebeveda per perėją už rankutės, nebenešioja ant pečių. Vis rečiau ir rečiau jis nupaišo šypseną paaugliškame, bet vis dar vaikiškai naiviame mano pasaulėlyje.
Upę. Tokią, kokios niekada neturėjau šalia. Tokią, kurią regėdavau atvirukuose ir važiuodama į kapines. Sraunią, didelę, putojančią ir galingą upę. Net ne vieną - Nemunas, Neris, Jūra...
Vasarą. Tolimą, bet nepasiant to vis dar žydinčią smėlio dėžėje. Mano visos vasaros telpa viename asmenyje - Močiutėje. Mes ją iki šiol švelniai vadinam Mote. Visas vasaros sodas: lazdynas, iš kurio iškritau praeitą vasarą, šuo, bėgantis įkandin, maži laukiniai kačiukai, apdasnatys, kai bandai juos apglėbti trapiomis rankomis, o glaliauisiai kelioms akimirkoms įkalinti glėby ir kniaukiantys taip, kad net visa Vasara aidi.
Alyvos. Jos augo čia, po mano kambario langu, bet vieną dieną buvo išrautos. Visos visutėlaitės. Jų žiedų kvapas užliedavo protą lyg palaima po išsipildžiusios maldos... Žiedlapiai, tarp kurių kasmet ieškota penkių stebuklingų lapelių. Alyvų siena, sauganti mane, namus ir visą šalį.
Tokią matau Lietuvą pro savo Pasaulio langus. Garbinu ją, kaip Močiutės duoną, kurios dvelksmas pasiekia mane už milijono kilometrų ir kviečia namolio. Jau grįžtu... Jau... Dar ne per vėlu...