Pufys

Storas debesiukas supos pakibęs virš kiemo ir taškėsi lietučiais, kurie pliumpsėjo į balas, o šios vis plėtės ir darėsi šlapesnės ir šlapesnės.
  Šlapiausioj stovėjo mergytė. Stovėjo užvertus galvą ir kikeno. Ji siekė apkabint storulį, bet debesiukas buvo labai aukštai.
  „Puf... puf... puf... “ – išdykavo storulis, vis aptaškydamas mergytę lietučiais.
  - Pufy, nusileisk žemiau, aš tave apkabinsiu, - šaukė mergytė, bet Pufys tik supufuodavo gudriai ir vėl taškydavosi.
  Taip ir žaidė abu.
  O vakarop išsitaškė debesiukas – nebepufavo daugiau. Kiek šaukė jį mergytė – tyla. Pravirko mažytė ir grįžo namo. Prisiglaudė mamai prie kelių, pasiguodė:
- Pufys mirė...
  - Užmik, dukryte, susapnuosi jį... - apkabinusi pakuždėjo mama. 
  Glėby ir užmigo mažytė. Atskrido tada Pufys, nusileido žemai žemai, apkabinamas leidosi ir tyliai tyliai supufavo:
  - Mes taip smagiai žaidėm... Neverk manęs, puf... Aš tiek ir tenorėjau – paliet tau ant asfalto ežeriukų, kad tu braidytum jais guminiais batais ir plukdytum laivelius... Neverk manęs... Puf...
  Ryte nubudus nusišluostė mergytė delniukais drėgnus skruostus ir nusišypsojo. O kai atėjusi mama paklausė, kas aptaškė veidelius, ji nusijuokė ir pakuždėjo:
  - Pufys...