tyla nakty
ir girdisi tik vienišas svirplys
bei šunys šaukiantys Mėnulio Deives
vibruojanti šviesa apėmusi mane
kiekvieną kūno nervą
vhum... vhum... vhum...
būgnai muša galvoje
bum! -
aš išmestas iš kūno
atsidūręs dar didesnėje tylos nebūtyje
(pamiršaų mintis ir šį pasaulį)
stebiu savo kūną
besirangantį su Ja -
gražu.
bandymas sukurti literatūriškai nuotaiką, kurią gale autorius paaiškina - kas tai buvo, ką jis kalbėjo kūrinyje, apie ką - paskutiniosios trys eilutės.
kai perskaičiau paskutines tris eilutes, susijuokiau, kadangi skaitant iki jų, ryškiai jaučiau mačiau sukurtą kitą atmosferą; tai lyg žmogus ką tik sėdėjo traukinio vagone, ir gal jau dardėjo kokias tris paras, žemė po kojomis linguoja, pagaliau, jis išlipa į kažkokią gyvenvietę, vos ne laukuose, viduryje vasaros nakties, gaiviame ore, tik lakštingala ir svirplys, kažkur girdėti šuo, jis juda į sodybą nuošaliau nuo tos gyvenvietės ir mato mėnulio pilnaties nušviestą lauką, (kur galėtų net skraidanti lėkštė nusileisti) o tolumoje tarp medžių vienintelių toje pievoje matosi, kad namelis, nes ten langai vos šviečia, kažkas nemiega; tokios dvi nuotaikos, lyg išlipama iš dulkėto traukinio, grįžus iš kokios nors Maskvos, ar net kokio pramoninio miesto, bet kad važiuot dar reiktų, dvi paras, nes keliauti lėktuvu, bilietų nebuvo) ir tas p a g a l i a u! - išlipimas į gryną orą, plius visiškoje gamtoje, judėjimas į vienkiemį, kvapai garsai; tiesa, ten sutrikau, kvailai tas pasirodė /Mėnulio Deivės/
rašyčiau /šaukiantys mėnulį/ deives mesčiau lauk; tada gyviau, nedirbtina.
bet galia tai geras; krisk [rie žemės iš juoko, po tokios interpretacijos;
tikrai paskutinės eilutės verčia iš koto;
nesupykite, tai mechaniškas aprašinėjimas - bet tada ir sukuria dundantį raukinį, greičiau iš jo dingti, ilgai dundėta.
TIK MANO ĮSPŪDŽIAI noriai pasidalinau; džiaugiuosi kad perskaičiau, patiko netikėtumas;