Kaip aš viliojau ūkininkaitį... (tęsinys)

Jau aušo, kai nežinia kas pirmas prabilo apie namus.
- Kaip dabar bus? - pasidomėjau aš.  -Tuojau reikės važiuoti, o jūs nemiegojęs?
- Nemiegojom visi- juokėsi Pranas.
- Man tai kas. Parėjus galiu miegoti nors iki vakaro, o jums gi reikės dirbti.
- Dėl tokios mergužėlės ir nakties negaila- šelmiškai pakuždėjo jis palinkęs prie ausies. Ir tai dar ne viskas. Atsisveikindamas Pranas man pabučiavo į ranką.

  Kad ir Adventas, namuose nesėdim.  Subatvakarį ar nedėlioj šen ar ten susirinkę visokių žaidimų prasimanom. Levukas, ko anksčiau nebūdavo, pasidarė uolus tų vakarų lankytojas ir vis sukasi netoli manęs. Jei žaidžiam “ kaimynais”, tai dažniausiai šaukia mano numerį, jei “paskutinė pora bėga”- tai stengiasi mane nutverti, o dalinant žiedą, tai žiedelį man įmeta. Aš stengiuosi atsilyginti tuo pačiu. Jau ir šiokių tokių atgarsių susilaukiau. Kai dalinant žiedą prieinam iki “pletkų”, tai išgirstu nepiktų užuominų apie Levuką ir mašinistą.
  Bet man nė motais. Atrodo ir Levukui taip pat. Kaip paprastai, pasibaigus vakarui, jis lydėdavo mane namo. Stovėdami prie vartelių šnekučiuodavom, o iškritus sniegui, dūkdavom mėtydamiesi gniūštėmis.
Vieną vakarą Levukas manęs paklausė:
- O jeigu iš tikrųjų, kaip tau tas mašinistas?
- O kodėl klausi?
- Smalioriuose buvau sutikęs, linkėjimų tau perdavė. Sakė visai iš čia išvažiuoja.
- Na ir laimingos jam kelionės- vaizduodama abejingą palinkėjau aš, nors širdis taip ir suspurdėjo. Daug naktų apie jį galvojau, o turbūt be reikalo. Kažkoks nežinomų kraštų paukštis. Su kūliamąja per svietą eina, visur alus, žmonės, merginos. Gal ne vienai taip pat į ausį šnibždėjo… Pabuvom, pašokom, buvo smagu, o ir prieš Levuką pasipuikavau.
  Levukas – štai kur mano tikslas. Pradėjau viliot, tai ir reikia privest viską iki galo…
- O man atrodo, kad ir tau jis krito į akį- šaipėsi toliau Levukas.
- Iš ko spėji? Ar kad šokau su juo? Maža su kuo tenka šokti. Su tavim irgi šokau, na ir kas, juk pats sakei, kad gerai sukuosi.
- Na, ne vien dėl to. Tu man  patinki.
Nesupratau, ar juokais, ar rimtai jis pasakė. Po to pridūrė:
- Aš tau knygą ketinu atnešti.
- Iš tikrųjų? Turi gerą knygą?
- Ką tik perskaičiau. Man labai patiko, manau patiks ir tau. Jei iki ketvirtadienio perskaitysi, atnešiu ryt vakare. Reikia laiku grąžint, nes negausiu kitos.
- Nežinau  kada skaičiau. Dar vasarą Stasiukas buvo atnešęs. Klausiau, dabar neturi. Pasiilgau, kaip gerai būtų paskaityt, tokie ilgi nuobodūs vakarai.
- Tai lauk rytoj. Ar anksti einat miegoti? Ar nerasiu užkištų durų?
- Lauksiu, durų neužkišiu, nebijok.
  Levukas atėjo, kai mes baigėm vakarieniauti. Pakviestas atsisėdo ir padėjo knygas ant stalo.
- Štai šitą- padavė jis nuo viršaus- turi perskaityti pirmiausia, nes trečiadienį vakare pasiimsiu, o tą dovanoju- padavė antrą. – Tai tokia knyga, kurią norisi skaityti dar ir dar kartą. Turėk ir skaityk, kada panorėdama, nereikės skolintis. O štai čia užrašiau tavo nuosavybės paliudijimą- nusijuokė Levukas.
Atverčiau  pirmą puslapį nuo viršelio ir perskaičiau:
“ Ilgam atminimui Aliutei nuo Leonardo”. Toliau parašas ir data.
- Vaje, ačiū tau, Levukai, nežinau, kaip ir atsidėkoti.
- Kai knygą pakilosi, gal ir apie mane pagalvosi.
- Aš ir taip apie tave galvoju. …
- Teisybė? - atrodo apsidžiaugė. – O aš maniau, kad tik aš vienas.
Rankose varčiau padovanotą knygą ir džiaugiausi jos naujais kietais viršeliais.
Tai buvo pirmas  Levuko  apsilankymas mūsų kambarėlyje.
                                              (B. d)