Žmonės; Ko Tai? Nežinau...

Žmonės
mano niekas pasikorė -

aš gedžiu -

kodėl taip graudžiai atsitiko

žinot jis vis klausinėjo:
ir kodėl

braido rasos po šakas
alyvų...

ir kodėl

sulijusiu sparnu plaštakė
neskrenda avių ramybei
pievos

moterys išėjo

ir kodėl

jų suskilę pėdos smėlyje išvėso
ribą
ir dangaus jau nenupirkti joms

kodėl?

vyrai šaudė ir pašovė žiogo
tylą...

ir kodėl jie šaudė - nebėra
tylos ir kodėl
kažkas
sulaužė
orui (-o) lyrą?..

jis vis
klausinėjo
klausinėjo

žmonės

nežinojau
ką tada jam pasakyti

truktelėjau tik pečiais

atsargiai
taip

paliečiau jo plaukus
sutaršytus 

dar pasiūliau duonos: „paragauk“ -

geltonų žiedadulkių
kur bitė praeitą vasarą
jam (at) nešė

jis neparagavo

kaip anksčiau

tiktai klausinėt nustojo
ir
primigo

ašara...

aš neįtariau
kad viskas rimta taip


ir tas žvynas
ploname lede įšalęs

tos žuvies
kuri nuskendo orą

jis su ja kalbėjosi ant kranto

vakarą


ji tylėjo žinoma
o jis mane nuvijo:
„tu juk nežinai... „ -

ir nežinojau

ką jisai kalbėjo jai tada palinkęs -
laukiau jo kiek nuošaliau

(taip) kaip jis norėjo

šalo

o paskui
paskui jau prasidėjo pūgos
žiedlapių baltų

ir naktys
su baltais debesimis

ant žemės -

vyšnių šakos žieduose patvinusios
galaktikos

jis žydėjimą sode pradėjo rinkti
temo

aš dar taip pasidžiaugiau
mintyj sau -
„jau suaugo niekas jau -
nusiramino“

saulei dar prieš
patekant

kur buvo mano akys -

jis juk virvę tais žiedais tada sau nusipynė

paėmė

ir

pasikorė
viešpatėliau

viešpatėliau kaip tada
verkiau
baltomis girliandom
pasikorė

niekas ---

kai dabar

gegužį pusto
aš kažko
bijau -

negalvojau kad svarbu taip
ko jis
klausinėjo

negalvojau.

ir neatsakiau.


_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
mano niekas
baltomis girliandomis
ant žemės... žmonės,


kai galaktikos sužydi
neramu man

ko
tai -

nežinau...




_____________
(baltosios eilės)
2008. 02. 24d.