kas visa tai?

Einu klampiu keliu, krentu ir krentu balų virtinėje.
Kai nukrentu lemtingąjį kartą, prieš mane atsiveria dangus.
Net nemastant apie laiką, tiesiog stebiu viršų.
Gražu pagalvoju aš, nors ne, tiesa pasakius negalvoju nieko.
Tik dabar man yra aišku, kad žmonių mintys neišsivystę iki tokio grožio suvokimo.
Šalta ta bala kurioje tada gulėjau, ir vėjas neglostė...
Bet gulėjau, dangų stebėjau.
Ką mes sau galvojame, duodami pavadinimus tiems, kurie patys mus sukūrė... Juk mes nesugalvojame savo tėvo vardo.
Kokia teise mes turėjome tuos švytinčius milijardus mėlių, kažkaip praminti..? 
Niekam nepapasakosi koks gražus dangus, kol  neparodysi.
Tai pat ir su ta melodija, kuri tuomet skambėjo.
Kaip galim papasakoti kokia tai melodija, jei ji tik su tavim, neegzistuojančiu žmogum tesusijusi.