Agonijos preliudijoje Rafaelį ištiko nevalingi traukuliai, kraujas išsiliejo į išsprogusius akių obuolius, o varpa pavirto į akmenį, ir turbūt be jokios palaimos išspjovė gerą gurkšnį syvų. Niekas nepastebėjo, kaip purvina drobe dengiančiomis raumeningomis kojomis, nubėgo srovelė šiltos sėklos. Matyt, miniai labiau rūpėjo veide įspaustos skausmo apraiškos. Neatpažįstamai iškreiptas veidas, lyg atvaizdas sudrumstam vandeny. Per pravertas lūpas matėsi sukąsti dantys, jų gana dideliais tarpais švokštė karštas oras, nors tai galėjo būti ir malda ir dejonė. Kažkoks neaiškus skausmas, smarkus, bet pamažu silpnėjantis, galop atpalaidavo visus raumenys, taip pat ir analinės angos.
Minia Rafaelį šlovino aplodismentais, šūksniais ir karvių mėšlu. Fiestai pasibaigus, žmogėnai pamažu išsiskirstė kas kur. Tik keletas vaikiūkščių pasiliko įsitvėrę lazdų, refleksams patikrinti. Vienas jų, mažas bedantis, užmatė auksą ant Rafaelio sutinusių pirštų. Nukrapštęs jį kišeniniu peiliuku vaikas pabėgo namo.
Naktis buvo kaip niekada rami. Ji dvelkė mieguistais oleandrais, o giedančios cikatos švelniai skelbė nakties malda. Kaip gražiai tą naktį Rafaeli pagerbė boružės, įsitaisiusios ant jo akių, kaktos, įsisukusios į lūpų kraštelius. Jų buvo pilna. Net ausų kriauklėse. Tada nesimatė jo perkreipto veido. Visus griovelius kruopščiai užgulė boružės.
Tą kartą Rafaelis išties buvo labai gražus.
Ir jei ne rytmetiniai saulės spinduliai, pažadinę šią nuostabia naktį, Rafaelis, matyt, visiems laikams būtų tapęs boružių namais. Tačiau jos išskrido, palikusios nugulėta Rafaelio veidą. Kaitra pažadino visus. Taip pat ir alkanas muses. Persprogusiais pilveliais tada jau jos dabino Rafaelį savo atžalomis.
Taip Rafaelis visiems laikams tapo musių tvirtove.
...pritariu vartotojams "Augimas" ir "Sabaka_G" - klaidų...
O ir vardas "Rafaelis" nė kiek "nesubiblino" šito rašinėlio, taip pat sėkmingai galėjo būti koks nors Izidorius arba Ipolitas...
Na, kad čia pasipuikuota(?) anatominčmis žiniomis - nieko ne(be)nustebinsi (kaip matau iš komentarų), taip kad - vertėtų dar paieškot savo stiliuko rašant...
Sėkmiaus!
:)
„Rafaelis mėgo šaltas naktis, tada jo nealino gerbėjai ir liaudavosi nepakenčiamas boružių kutenimas,.. neskaitant aplamai, kad šaldyta mėsa geriau laikosi,..“
Na, vaizdai kuriami taip kad itraukti skaitytoja, bet is kurio galo reikia ziureti kad rasti cia kazkokia prasme? Pirmoj daly lyg ir atrodo link kazko artejama. Bet po to boruzes, koks ju santykis su veikeju? Veikejas antroje puseje yra tarsi statiškas backgroundas vaizdams paisyti. Niekaip neradau kitos priezasties pasirodyti boruzems, kaip tik kad butu galima numesti sarkastiskai-"zavinga" "Tą kartą Rafaelis išties buvo labai gražus." Ir muses pakeicia boruzes vien tik del siurpesnio pabaigos vaizdo?
Gavau privacia zinute, tashku neturiu tai rashysiu cia. Tai tik mano nuomone, ji subjektyvi, kaip ir kiekvieno asmens. Jei nepatinka, nekreipk demesio. As nemegstu melo todel shneku tiesiai: neradau ash nieko tikrovishko sitam kuriny, kaip ir nieko juokingo ar intriguojancio, nieko gilaus taip pat nematau, nors pavieniu ydomesniu ideju yra.
Ir man labai smalsu, kodel sitam rashyk.lt visus taip traukia varpos ir viskas kas ish ju gali begti? Kelinta kuriny skaitau ir vis randu.
Kas liecia mano paties kuryba, nieko doro ash cia dar netalpinau. Ymesiu veliau.
Gramatika tikrai rezia aky o ir linksniu painiojimas. Na bet tiek to. Ash va tik nesuprantu tokiu kuriniu prasmes. Parodyt kad kazkas apsishiko? Rafaelis, turiu uomeny. Butu dar juokingas kurinukas, bet jis toks nera. Bent jau ash mirtyje nieko juokingo nematau, o kas mato, paprasciausiai neturi morales ir su tuo nera susidure patys.
Kad nėra čia nieko makabriško...Štai klaidų rašybos - net keletas. Reiktų ištaisyti. Pykstatės su Galininko linksniu kažkiek?
Patiko metaforos. Patiko boružės. Šypt.
4-
aš ne moderatorius, bet gerai, kad užėjau. ta prasme - patiko jūsų rašymo stilius - smagiai susiskaitė;labai tapybiškas darbas, harmoningai derinantis savyje skirtingas gyvas (vykusiai sukurtas) jame nuotaikas;jaučiasi gerai valdomas žodis; poetiškas;
nors turi sarkazmo potėpį savo metaforose, visumoje kalba apie žmogaus pasaulėlio trapumą, triuškinančiame pasaulyje. nenuobodus.