Dėl ko kvėpuoju?

Kažkurią pražuvusią dieną,
maldavau ir be galo meldžiaus.
kad tik niekada nesiliautų,
niekada nesiliaus.
Negalės liautis.
Kartoja mano galvoje -
ko tu lauki?!
Prašau, neatiduok dėl ko kvėpuoju,
tegu tai nesiliauna, tegu tai verkia,
tu verti mane jaustis kažkaip,
kažkaip nekaip,
o gal gerai, kaip ta lėlė
su nukirptais plaukais,
išdažytais žandais.
Bet tai sušiktai nesvarbu,
tegu niekada nesustoja,
nes nieko neturiu,
tik visus garsus.
Spėk, kur.
Taip, kaip tu.
Kaip smagu.
Kaip lėlė sušiktai gražiam name.
Pas išprotėjusius vaikus.