Žingsniai drauge

Einu basa per žalią žolę ir jaučiu kiekvieną žolės stiebelį, kuris liečiasi prie mano padų.
Krištolinės sienos apgaubia sielą. Žengiu vieną žingsnį gimtąja žole – tarytum audros debesys giedrą vasaros dieną, telkiasi pyktis. Lėtai, kaip laužo dūmai, jis slenka viduje vis aukštyn, aukštyn. Pačiame viršuje kartodamas avino ragų linijas susisuka ir užverda..! Verda, verda, kunkuliuoja! Kol pats savo sultyse suverda ir likučiai nusėda.
Antras mano žingsnis – aukso dulkės sumirga visame inde. Vaivorykšte nušvinta ir krykštavimu prabunda visos sielos dalelės. Dulkės ima sklaidytis ir pro jų uždangą atsiveria didžioji ateities scena. Viskas aidi nuo aplodismentų, o viltis atsistojusi sukrykštauja, padėkoja visiems ir nuo delno nupučia aukso dulkes, o jos susimaišo su pykčio dulkėmis.
Vėl žengiu – čia įsisuka vėjas. Pusto, pusto, visom kryptim mojuoja ir plevėsuoja. Pagaliau ima rimti, o už jo skraistės matyti žemių krūvelė. Ji kruta, ji juda, ji gyva! Ir ima vertis plyšys, nedidelis, plika akim vos įžiūrimas. Ir kelia galvytę daigelis, gėlės žiedelis. Sunkiai jam pavyksta, bet jis atkaklus ir siekiantis saulės rankų.
Viena koja, kita koja. Viena koja, kita koja. Ir taip einu į tolį, sekdama paskui į kamánišką viltį. Man gera jausti gimtąją žolę. Kiekvienas stiebelis vis kitoks – vieni švelnūs, kiti malonūs, treti šiurkštūs, dar kiti - duriantys. Prie vienų liestis gera, gera išgyventi juos. Kitų stengiuosi išvengti. Treti sukelia skausmą.
Ašara sudūžta ir susigeria į tą pačią juodą žemę. Vis dažniau krištoliniame inde į viršų šliaužia pykčio dūmai. Bet žemė gimta, mano pėdos slenka ja, savo ašaras dovanoju jai, nors ir neperrištas šilkiniu kaspinėliu... O ji tokia jauna, tokia nedidelė, bet ruošėsi šiam gimimui kaip galėjo ir kaip mokėjo. Tik gaila, kad Dievo neduota tokia galimybė pažinti saulės strėlių ir lietaus dusinimo tol, kol pats nesuleidi į juos savo pirštų.
Bet prieky manęs skrenda kamanė – ji žino kelią ir aš ja tikiu.