Naujas

įsikibę nematomų virvių tvirtumo
turbūt pasaulį naują statysim

nukritę verkšlenančio vaiko saldainiai
taps pagrindu tavo gyvenimo lašo
pamaldžios kaimo moteries rožančiai
supančios plėšikų rankas
o ištikimo šuns būda
taps tavo Bažnyčios malda

sukalę nelaimių vinių kietumą
išmesim iš galvos apgailėtino melo rimtumą

darboholiko tėvo nebadaujantys vaikai
bus taviškio „aš“ angelai
pasišiaušusi juoda katė ant kelio
pakraupins visus norinčius blogo
o mano ašarų duobutės žemėje
taps atominiu ginklu mėnulyje

turbūt pasaulį naują pastatėm