Padainuokim apie dobilą...

-Močiute, kodėl  dainuodama tokią linksmą dainą tu paslapčia  brauki ašaras? Nesislėpk, aš juk matau. Kodėl tu verki?
    -Vaikeli, ir linksma daina, pasirodo, gali būti labai  graudi, -tyliai atsiduso senoji. - Tokia graudi, jog atrodo, kad išniūniuotas  garsas tarsi sudaužyto veidrodžio šukė  skausmingai pjausto žmogaus gyvenimą.
    -Bet juk tavo gyvenimas- tai ne sudaužytas veidrodis. Šeimos albume tokios gražios fotografijos,  štai čia -du šviesiaplaukiai vaikiščiai, kiurksantys sode po sena obelim. Aš matau-jų akyse  tikrai spindi džiaugsmas, taip šypsotis gali tik  laimingi vaikai.
    -Taip, mes iš tiesų buvome laiminga šeima:  mamytė, tėvelis, aš-Pranciška,  broliukas Povilas, ten toliau, sodo gale, ranka moja teta Onutė, tada jauna ir graži kaimo panelė. Gyvenom tada Čerkosų kaime, o mokėmės su broliu pradinėje Legečių mokykloje. Bet 1949 metais viskas netikėtai pasikeitė.
Prisimenu puikiai-buvo saulėtas rugsėjo sekmadienis. Šventiškai pasipuošę važiavome po mišių iš bažnyčios namo. Mama padalinusi visiems po saldainį smagiai užtraukė savo mėgstamiausią dainą apie žalią dobilą. Mes su broliu,  susirangę dardančiame vežime, skambiai jai pritarėme. Netrukus šeimyninį ansamblį papildė stiprus tėvelio balsas- buvo taip smagu: dainavome, juokėmės. Atrodė, kad aplinkui laukai nuščiuvo  besiklausydami laimingų žmonių klegesio. Išsukome iš Mumšelio miško- namai tapo ranka pasiekiami. Privažiavę prie mūsų vienkiemio vartų nustebome: prie daržinės piktai riaumojo sunkvežimis, o iš jo ropštėsi ginkluoti kariškiai. Supratome, kad kažkas atsitiko, nes tėvelis  sutriko ir labai išsigando, o mama, išlipusi iš vežimo,  nutraukė nuo galvos skarelę ir ėmė ja šluostytis per veidą riedančias ašaras . Vienas iš tų vyrų, toks rūstus, randuotu veidu, priėjęs arčiau atkėlė medinius vartus ir pašaipiai,  tarsi  pro sukąstus dantis iškošė:
    - Na, Vacy,  ne kartą perspėjau kaip vaikystės draugą,  kad laukia nesulaukia tavęs užkaltas vagonas, neklausei protingų žmonių patarimų- kaltink save. Susiruošti duodu valandą, o tada, pats žinai, -kelionė.
    Mes, slėpdamiesi mamytei už nugaros,  dar  nesupratome, kokia bus kelionė, tik mažomis vaikiškomis širdelėmis pajutome, kad šį kartą miestelyje tikrai niekas nepirks saldžių karamelinių saldainių. Valanda pralėkė akimirksniu. Mes ir keli paskubomis sukrauti ryšuliai- grėsmingame sunkvežimyje. Tėvelis tarsi kažką prisiminęs  iššoka iš jau pajudėjusios mašinos, pribėga prie šuns būdos ir paleidžia  nuo grandinės garsiai amsintį Reksiuką. Patenkintas šuo laižo šeimininko rankas ir nori sekti įkandin. Kaimynas Anupras, atskubėjęs mūsų išlydėti, pažada pasirūpinti mūsų vaikystės žaidimų draugu. Tada tėvelis neskubėdamas tvarkingai užkelia kiemo vartus ir atsisukęs namų pusėn persižegnoja...
    Stotyje žmonių buvo labai daug, bet dar daugiau įvairiausių ryšulių, lagaminų, maišų  ir netgi puodynių. Deja, ten mus atskyrė nuo tėvelio, pasakę, kad su juo susitiksime galutinėje stotelėje, tai yra, ten,  kur nuvažiuosime. Jie melavo- tai buvo paskutinis kartas, kai mes jį matėme.  Po gero pusmečio sužinojome, kad tėvelio jau nebėra:  virsdamas miške nupjautas medis sutraiškė jį, dirbusį medkirčių brigadoje.
    Ginkluoti kariškiai piktai bardamiesi ir stumdydami suvarė mus į gyvulinius vagonus ir tvirtai užsklendė medines duris. Kaukiantis traukinys pajudėjo rytų pusėn. Keliavome ilgai. Mamytė Anelė iš skausmo ir sielvarto susirgo, o netrukus ir užgeso ant trapių mano rankų. Geri žmonės  padėjo palaidoti ją pakelėje į šaltąją Sibiro žemę. Likome tik dviese: aš ir Povilas, per trumpą laiką virtęs subrendusiu paaugliu. Supratome, kad turime būti tvirti ir savarankiški. Kelionė baigėsi.  Atsidūrėme Irkutsko srityje, Tuluno rajone. Prisimenu gražią kalnuotą vietovę ir didingą Angaros upę. Vėl padėjo geri žmonės,  įdarbinę mus duonos kepykloje. Dirbome sunkiai nuo ryto iki vakaro, o maisto iš pradžių gaudavome tik po forminės duonos riekutę ir arbatos stiklinę. Aš nešiodavau į kepyklą iš upės kibirus, pilnus vandens, o Povilas  kilnodavo, purtydavo miltų ir kruopų maišus. Vieną rytą į darbą atėjau gerokai anksčiau. Gerai prisimenu, kaip  tada  apsidžiaugiau  po stalu radusi kelis nedidelius vakarykščios dienos tešlos gabalus, iš kurių kepdavo duoną.  Tada aš pirmą kartą savo gyvenime vogiau. Paėmiau vieną tešlos  gabalą, paslėpiau po marškiniais ir parbėgusi į baraką pakišau jį po skudurais, kurie atstojo pagalvę, o tada paskubomis grįžau į darbą. Vakare, grįžusi iš pamainos, prisipažinau broliui padariusi nuodėmę. Šis mane ilgai ramino, kad Dievas tikrai atleisiąs už tai, nes jis nenori, kad mes mirtume ir liktume čia, svetimoje žemėje. Naktį, kai visi barake sumigo, pasidalinome su Povilu tą sušalusį tešlos gabalą ir  gardžiai suvalgėme.
    Labai pasiilgome namų, Lietuvos.. Svajojome pamatyti tetą Oną, senelius, draugus... Vakarais, kai lauke siausdavo pūgos, barake dainuodavome liaudies dainas, sekdavome pasakas, giedodavome tautinį himną. Vėliau kartu su kaimynais galutinai įsikūrėme  surentę nedidelę rąstinę pirkią, kurią namais kažkodėl nesinorėjo vadinti. Tada  sekmadieniais, kai nereikėdavo dirbti, nuoširdžiai dalyvaudavome vakaronėse jaunimui. Bendraudavome tik su lietuviais, nors daug rusų tautybės ištremtų žmonių taip pat čia gyveno. Ir tarp jų buvo gerų, nuoširdžių žmonių. Gaila, kad tėvelių nebuvo kartu, būtume turėję kam pasiguosti, išsipasakoti. Svetimoje žemėje buvome vienui vieni, neturėjome net prie ko prisiglausti, ką apkabinti, todėl  kabinomės vienas į kitą, suprasdami, kad artimesnių žmonių nebėra. Tada, alkani ir išsekę,  suvokėme, kad nėra žemėje nieko už tėvus ir gimtąjį kraštą mielesnio ir brangesnio. Tai didžiausias žmogaus turtas, jo atrama ir paguoda.
    Augome, brendome. Vasarą reikėdavo dirbti traktoriais, todėl dabar, senatvėje, nebeturiu nei plaučių, nei ausų. Žiemą miške kirsdavome ir pjaustydavome medžius, į namus grįždavome šlapi ir pavargę. Po sunkaus darbo negalėdavome pajudinti kojų ir rankų sąnarius. Kartą per mėnesį, o ir dažniau atvažiuodavo kariškiai, uždarydavo pasirinktas aukas visai nakčiai ir kamantinėdavo, kas ką pasakė, kas ką padarė ar net pagalvojo. Tada įvyko dar vienas skaudus įvykis. Pavargusi, norėdama truputį pailsėti, tankiuose krūmuose užsnūdau. Neišgirdau traktoriaus riaumojimo ir atsidūriau po jo ratais. Brolis ir dar vienas lietuvis susukę į paklodę nešte nešė kelis kilometrus į miestelio ligoninę, kur du mėnesius gydžiausi sužalotas kojas.
    Praėjo keleri metai. Man sukako devyniolika. Po didžiojo vado mirties atsirado viltis ištrūkti į laisvę. Vieną birželio dieną gavome pranešimą, kad mudu su broliu pagaliau galime  grįžti į Lietuvą. Vėl ilga kelionė traukiniu, tik šį kartą  išsiilgtųjų namų link. 1959-ieji. Nesitiki- mes Lietuvoje. Ta pati stotis, tas pats peronas, toks pat pilkas ir baugus. Deja, vaikystės  namų  gimtajame kaime neberadome. Jie buvo išplėšti,  sugriauti  ir sudeginti. Net sodybą iš toli  puošęs baltakamienis beržas ir tas piktų žmonių nupjautas. Sušalę ir alkani sugriautame namo rūsyje atkapstėme tik kelias supuvusias bulves. Mūsų laimei ar gėdai, net nežinau, netoliese driekėsi kaimynų daržai. Įsisukome į juos: vogčiomis prisivalgėme kopūstų ir morkų. Supratome, kad čia jau nebėra namų. Vėl leidomės į kelionę. Penkiolika kilometrų pėsčiomis klampojome pas tetą Oną. Prisimenu, kaip ji verkė į dangų iškėlusi rankas, kai mes išdygome ant jos namų slenksčio. Teta  nuoširdžiai priėmė mus į savo jaukius namus. Čia mes pasijutome mylimi ir laukiami, čia mes atradome naujuosius savo namus. Baigiau  vakarinę mokyklą, vėliau ištekėjau, susilaukiau sūnaus, tai yra, tavo tėčio. Brolis Povilas taip pat baigė technikumą ir visą amžių praleido sunkiai dirbdamas melioracijoje. Sukūrė šeimą, susilaukė vaikų. Dabar man septyniasdešimt penkeri, tačiau apie tuos baisius metus, praleistus šaltoje Sibiro žemėje, pasakoti labai sunku ir skaudu. Sielvartas tarsi replėmis drasko širdį, skausmas nenuslūgsta, vis bandau suprasti, kuo mes taip nusikaltom, kad su mumis taip negailestingai buvo pasielgta. Nežinau, ar kada nors kas nors pasakys tikrąjį atsakymą. Žinau, tik vieną dalyką-tie žmonės, atėmę iš mūsų namus,  norėjo  atimti ir Tėvynę bei gimtąją kalbą, bet jie nežinojo, kad lietuvio dvasia tvirta kaip plienas.
    Senučiukė nutilo. Žiūrėjau į jos susiraukšlėjusias rankas, švelniai glostančias margą austinį lovos užtiesalą.
  -Mamytė taip gražiai audė ir teta Ona buvo puiki audėja.  Gaila, kad aš neišmokau ir jums negaliu parodyti. Staklės jau seniai ant klėties aukšto užkeltos ir dulkes renka. Taip ir tas žmogaus gyvenimas-  lyg audimo raštai, margas, įvairiomis spalvomis ir linijomis išvingiuotas. Duok Dieve, vaikeli, kad tavajame rašte būtų vien šviesios spalvos ir tiesios linijos.
    Močiutė ima mane už rankos ir švelniai spustelėjusi kažkaip guviai sako:
    -Žinai,  padainuokim apie dobilą, tik šį kartą linksmai...