Deguto lašai.

Jis ėjo gatve išdidus ir begalo savimi pasitikintis. Daužiau į lango stiklą rankomis ir tikėjausi, kad Jį prisišauksiu. Deja. Juk ne kiekvienas padaras gali išgirsti ir atkreipti dėmesį į iš mokyklos pusės sklindančius dūžius į langą. Nepastebėjo ir nuėjo. Akyse kaupėsi ašaros. Koker spanielis mane ramino ir bandė užjausti. Bet nieko neatsakiau. Juk taip sunku pamiršti ir palikti mielą, pūkuotą, neaiškios veislės šuniuką su akiniais.

_______________


Aš vis dar pučiu muilo burbulus ir nesuprantu ką darau. Negaliu patikėti, kad žaidžiu su džungarijos žiurkėnu. Pirmą kartą gyvenime. Anksčiau jų nemėgau, bet tik dabar supratau, kad tai kiekvieno iš mūsų dalelė. Pirmą kartą jį priglaudžiau prie savęs. Nejau bejausmyje robote vėl atsirado Jausmas? Nejau jis vėl pradėjo mylėti?
Stop.
Taip negalima.
Nukritau iš kelių centimetrų aukščio, nes muilo burbulas, ant kurio tupėjau - susprogo. pamačiau atskrendantį kitą burbulą, kuriame plaukiojo žodžiai: Juos reikia mylėti, nes ir jie užaugs panašūs į mus. Tokie patys kvaili, besieliai padarai.

____________________

Jis sulaikė ją savo stipriomis rankomis.
Norėjo ištrūkti, tačiau prieš tokį arklį nesugebėjo pasipriešinti. Jis užgriuvo ant jos ir tarė: „Žaisime mamytę ir tėvelį“. Ta keista šypsena jo veide nedingo . Atrodė, kad kumelaitė pavirs į blyną, tokį svorį ne kiekvienas pajėgtų išlaikyti. Ji susikaupė ir stengėsi ištrūkti. Jis įsisiurbė jai į lūpas. Tai buvo bučinys, kuris suteikė didžiulę palaimą. Tačiau, ne!
Ji neleido.