istorija

Atėjom per laiką, per skausmą, per kovą. Atėjom ir stovim. Nurimo nutilo aistros, prigeso aukuras kažkieno drebančiom rankom sukrautas. Ką primena Tavo daina, tas gilus ir liūdnas atodūsis…?

Gardus dūmų kvapas, kaip smilkalų aromatas, kutena nosį. Tolumoj iš pušyno išnyra daili ir graži vaidilutė su fakelu amžinos ugnies, šalio senasis žynys sunkiais žingsniais matuoja atstumą iki šventojo kalno.

Tauro rago gausmas, ir arklių kanopų dunksėjimas virina kraują, kviečia į kovą. Vytautas su būriu pačių galingiausių ir drąsiausių vyrų, gūdžią naktį, keliasi per Nemuną. Ledinis vanduo graužia iki skausmo. Širdis karštą krūtinėj daužos. Už savo kraštą, už mylimą mergelę ne kartą drąsuoliai midaus taurę kėlė.

Martynas Mažvydas galingu balsu taria: „Lietuva mano garsi, kunigaikščių laiminga Tėvyne, Dievo įsakymus šiuos vykdyki siela skaisčia.. “  Jis nešė šviesą savo širdimi ir matė, kaip lietuvis sukepusiom lūpom, po vargo dienos, skaito maldą...

Dega laužas, prie balto beržo parimęs, jaunuolis virkdo armonika. Baltom skarelėm apsigaubusios galvas, senolės dainuoja sutartinę. Mergaitės plukdo vainikėlius. Būrelis traukia miškan, ieškoti prarastos laimės. O kitam kaimo gale Žemaitės Marti tyliai verkia.

Balanos šviesoj, prie stalo, užtiesto balta linine staltiese, šeimos galva, drebančiu balsu savo vaikuti moko skaityti lietuvišką „Aušrą“. Motulė rožančių rankoje laiko ir vis kartoja: „dievuli padėk“.

Skaudūs smūgiai,  dulkės, karštis, raudantys vaikai ir ilgas kelias pragaran. Brolis išduoda brolį, kaimynas kaimyną. Sąmyšis. Kulkos. Namai tušti, tik išbadėjusių galvijų klyksmas. Raudona dangaus pašvaistė pranašauja giedrą.

Tyla, lietuvis miega. Apatiškas, aptingęs, o gal tik susitaikęs. Maitinamas melu, iliuzija. Istorijos neturime, praeities nėra. Žmogus bekvapis ir bežodis.

Iš tolumos, kaip pavasario aidas kalnuos, kaip rasa, kaip gyvybė, kaip ugnis, kaip lava. Iš už jūrų marių, iš už devynių galybių atplaukia: „Šaukiu aš tautą... Iš sutemų, iš prieblandų išeikit, /uždekit naują ugnį širdyse“.
Ir degėm! Karštą ugnį! Su ta ugnim mes spaudėm vieni kitiems rankas, ir nesvarbu tada atrodė ar tu lietuvis, latvis, estas. Ugnis, kaitri tikėjimo liepsna, keliavo per tas rankas į širdį. Kas gali sustabdyti tvaną? Kas gali nugalėti tikėjimą ir viltį? Tuomet, kai rankos susijungė, užgimė Laisvė.