***

***

Atsidubau naktyje. Iš pradžių nesupratau, kur atsidūriau, tačiau pro miglą išvydau Vilniaus gatvės vaizdą.
Mačiau prie sienos prisišliejusį jauną vaikiną su juokinga kepuraite, ant kurios buvo parašyta:,, jau užimtas‘‘. Iš kitos gatvės pusės atskubėjo mažų vagišių būrelis. Laikė rankose ryškią rankinę ir bandė atsegti vieną iš skyrių, bet užtrauktukas nejudėjo nei į priekį, nei atgal. Jie panašūs į vaikus, esančius nuotraukoje, kurioje aš gyvenau. Tokie jauni, bet jau pažįstantys gyvenimo skonį. Kitoje gatvės pusėje pastebėjau reklamą, kurioje moteris reklamuoja kvepalus. Jos veide – stiklinė šypsena. Ir visa kita aplinkui buvo iš stiklo. Pasirodo šaltos spalvos užliejo pasaulį...
Prisiminiau, kai pirmą kartą pamačiau save veidrodyje. Ilgai žiūrėjau, bandžiau pastebėti kiekvieną menką detalę. Pirmiausia žvilgsnis užkliuvo už labai neryškios, tačiau pirmajame plane esančios moteriškės. Ji keistai žiūrėjo į tai, kas liko už kadro. Toliau stovėjo trys vyresnio amžiaus moterys. Kažką kalbėjo. O toliau – tie vaikai. Įdomiai žaismingi. Visi kiti žmonės, esantys nuotraukoje, - abejingi viskam. Jie tarsi užpildė tuštumą. Indų parduotuvė. Grubiais akmenimis grįstas kelias. Senos, bespalvės ir užsklęstos langinės.
Pastebėjau, kad jau prašvito. Iš savo guolių pradėjo lįsti žmonės, dar beveik nepabudę iš gilaus miego. Norėjau girdėti, ką jie kalba, tačiau nuo jų mane skyrė storas ir garsams nelaidus stiklas. Po kiek laiko jis pradėjo drebėti. Pabandžiusi pasukti žvilgsnį į šoną, supratau, kad parduotuvė, kurioje buvau eksponuojama, kątik atsidarė. Į ją sugūžėjo daug skirtingai atrodančių žmonių. Ilgi, ryškūs, spalvingi ir puošnūs paltai sukėlė trikdantį šnaresį.
Vėl pasukau žvilgsnį į gatvę. Nieko nemačiau. Tik didelę galvą. Į mane spoksojo gal penkerių metų apvalainas berniukas. Jo vešlūs rudi plaukai krito ant akių, kartu įsipainiodami į burnoje tirpstantį ledinuką. Žvitrios akys mane varstė. Prie stiklo prispaustas veidas rodė, kad aš jam labai įdomi. Pirštais badė kiekvieną nuotraukoje esančią smulkmeną. Paspoksojo dar truputį ir greitai nubėgo pas tėvus.
Per tas kelias dienas Vilniaus gatvėje manimi domėjosi bent tuzinas žmonių. Visi į mane žiūrėjo rimtais, truputį siaubą varančiais žvilgsniais. Jų veidai niūrūs, abejingi aplinkiniams, tačiau aš atkreipdavau į save dėmesį. Tik vienintelė blondinė kitoje gatvės pusėje, parduotuvės vitrinoje, šypsojosi ir šypsojosi savo beprotiškai tobula šypsena.