paklydo zylė parke

medžio rieve nubėga lietus
ji mato kad aš ir kad tu
miestas svetimas parke
patarki kur skristi patarki

pavasario lietūs atšiaurūs
krinta lašai vis po du
zylutei ašaros sūrios
kad jinai su tavim nekartu

turime parke mes skėtį
po juo lyjamt stovėti
šlapia po vienu medžiu
suraski man mišką meldžiu

tyliai sparnais plazdena
ten danguje kur renkesi lietūs
liūdna vienam kai net du
šunys tipsena per lietų

tylūs vis tyliai amteli
zylei jau šalta girdėti
lašus iš dangaus krentančius
... tyliai per lietų nuskristi

2008 m. vasaris 20 d. 5. 23-5. 24