Einu viena kaip ir kiekvieną rytą.
Kaip neramu širdim tyra gyvent.
Pasaulis varpeliu sužeidė tą tylą,
Kurioj kaskart bandžiau prigert.
Einu viena, ne – aš jau bėgu,
Skubu, lekiu su sakalo sparnais.
O vyturys kartu daina palydi.
Kiek čia man reikia daug pakeist.
Kas man padovanos daininga rimtį,
Kada širdim vėl noris jaust?
Kas man atneš tą seną rimbą,
Kuriuo galėčiau aš save nubaust?
Kas apkabins, kai kūnas trokšta
Prisilietimo mielo, ne gašlaus?
Kas sugrąžins tą margą juostą,
Surišančią man pasaulį be dangaus.


S1n1








