Buitinis natiurmortas. Apšvietimas: pavasario saulė per salotines užuolaidas.

-Įkyrumo viršūnė! Kiek galima triukšmauti! Ir kas sugalvojo tą inkilą užkelti būtent čia – išbarstyti po visą sodą medžiai, bet ne, ėmė prikabino tiesiai po langu... Dabar klausyk kas rytą „Pavasario giesmių, simfonijų“ – kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Plokščiaekranis Philips - štai jis, mano džiaugsmas, palaima akims, ausims ir sielai. Kad taip niekur neskubėt, išsidrėbt ant sofutės, ant stalo sumuštinukai, pultelis rankose ir „gyvenimas – pasaka“, kol šonų neįskaus nuo gulėjimo.
        Ir ko čia tas šuva po kojom painiojas? Apseilėjo visas grindis, basomis nepavaikščiosi. Ką sakai? Nemėgsta, kai ant jo rėkia? Dieve, juk čia šuo! O aš nemėgstu, kai man neduoda ramybės, kai iki šaldytuvo netrukdomam nusigaut neleidžia, tai kaulą jam, tai kamuoliuką pametėk, išprotėt galima!
        Ką ten vėl įrodinėji? Kai burbu, tai baisiau už šunį ir varnėną kartu sudėjus?! Smulkmenom džiaugtis nemoku?! Kaipgi nemoku... moku. Che che... Atsipjauni lašinukų griežinėlį, pasidedi ant liežuvio, tirpsta riebaliukai.,, Мелочь, а приятно. “ Nejuokinga? Tai ko šypsais? Aš viiską matau... Gerai jau, trauk tą savo molbertą. Kur kur – pati juk į bagažinę sukišai. Sumąstė mat,,, Įamžinti kaip gamta bunda“. Bet tas,, Ruduo pro balkoną“ tai neblogas neblogas buvo... Nusileisiu visgi, gal ir nieko čia toj sodyboj bus, meškerę čiupsiu, pamąstysiu, ir šuvai gerai – bus kur palakstyt. Patrauk tą katę prakeiktą nuo manęs! Gražu visgi čia, jauku. Po velnių, pasičiupo parazitas mėsytę mano brangiąją! Alkanas? O aš sotus, galima pagalvot?! Tai ką dabar iš vienos lekštės ir su karvėm valgysim?! Ramus aš! Ramus!

        -Žavinga. Rytas, varnėnai „Odę pavasariui“ jau antrą valandą varo. Ir tos užuolaidos salotinės taip tinka, o dar kai koks paklydėlis spinduliukas prasiskverbs, išvis gražuma! Juokingai veidrody atrodau su ta morka dantyse. Ir pieštukais rankose. O po pažastim popieriaus stirta – eskizuosiu visą rytą. Susivėlus kokia, siaubas! Ką sakai? Ko juokiuos? Į veidrodį pasižiūrėjau ir juokiuos! Taaaip, beprotė, užtat ir atvažiavai čia su manim 50 kilometrų už miesto pavasario pasitikt! Nesišaipau, gink Dieve! Ar aš? Iš tavęs? Šaipytis? Neišdrįsčiau. Nesijuokiu, matyt pavasarinė paranoja tau, kvailuti.
        Tikrai kvailutis, parodysiu tą paskutinį portretą, kur pirmam plane agurkai – tegu dar paputoja. Žinau, kad širdy manimi didžiuojas. O, branguti, gaudyk kamuoliuka, taaip, šaunuolis, utiutiutiu, kokios ausytės, o letenos pūkuotos kaip tos pienės vasarą, myliu myliu. O kur draugę pametei? A, štai tu kur, gudrutė. Manei nepastebėsiu? Viešpatie, kiekvieną kart, kai matau, kaip ji grakščiai rąžosi ant tos palangės, net šiurpuliukai nugara nubėga! Tiek moteriškumo, rafinuotumo, elegancijos tokiam mažam padarėly. Būtent tai, ko pati stokoju...
        Jau nori eit? Na štai, zyzė zyzė, kad savo žinias žiūrės, o dabar jau „einam“. Net dažų dar nesusiradau. O gal pastelės? Tikrai! Ta nauja dėžutė tiks, tokios žaismingos spalvos. Mmm, ir kvepia aliejum, ne veltui tiek už jas paklojau. Išsitrauksiu tą geltoną, jam širdutę ant skruosto nupiešiu. Vaikai, vaikai dar... Na, tik pabandyk nutrint. Ai, trink, kad taip nori. Eeee, pala, nesakiau, kad dabar pat trintum! Pats tu juokingas. Duok, įamžinsiu nuotraukoj – šyyypsomės. Ir aš tave, ypač tokį spalvotą.
        Visai negirgžda tos durys, man net patinka, tarytum ką pasakyt norėtų... Kaip tai kur šuo? Išbėgo ką tik. Kam jam tas antkaklis? Juk laisve pasimėgaut ir šuniui norisi, nekasdien jam tokia proga pasitaiko, kaip ir mums, beje. Gerai gerai, nepabėgs, o jei pabėgs - tu pasivysi, kojas turi... Nesišaipau. Beveik. Nieko aš vėl nepradedu, visiškai rimtai šneku. O taaaip, žinoma. Įkvėpk pavasario, palengvės!

        -Ir kodėl aš visad lieku kvailio vietoj? Hmm, o visai neblogas tas pavasaris. Šašlykais va pakvipo...