Tamsiai mėlynas „Volvo“

... Ir tuomet prie jo prisilietė Ji. Švelniai palietė alkūnę.
-  Atsiprašau, gal galėtum pasakyti, kiekgi dabar valandų?
  Šviesiaplaukis atsisuko. Jau seniai jo mintyse nebuvo tokio chaoso. Vargu, ar išvis kada nors buvo...
  Pirmiausia, vaikinas visgi turbūt pajuto begalinį susižavėjimą. Ji atrodė tarsi deivė. Pirmos snaigės leidosi į šokolado spalvos garbanas, dailią figūrą pabrėžė įliemenuotas raudonas paltas, dėl kurio ryškumo vos pažvelgus suskausta akis; ir kojos... Grakščios kojos, varginamos aukštakulnių batelių.  O kaip atrodė vadinamas sielos veidrodis – akys? Tuo metu jis pajuto išgąstį. Beviltiškumo antrankiai buvo uždėti ir ėmė skaudžiai veržti. Tos akys... Tos rudos akys buvo labai gražios, tikrai gražios, tačiau visiškai TUŠČIOS. Rodės, pati Tuštuma slėpėsi vyzdžiuose, tame žvilgsnyje. Slėpėsi ir spoksojo. Tykojo, matyt. Manė, jog yra nepastebima. Bet jis iškart pastebėjo. Kaip būtų galima nepastebėti, neužuosti, neišgirsti, intuityviai nepajusti to varginančio totalios nebūties pojūčio?
  - Dvylika trisdešimt, - tarė, pagaliau atplėšęs žvilgsnį nuo tuštumos, besislapstančios rudose akyse.
  Po kelių sekundžių tylos, vaikino ausis pasiekė žavus, melodingas balsas:
-  Tavo labai gražios akys. Kuo tu vardu?
  „Tavo irgi labai gražios akys“, norėjo sarkastiškai atsakyti, bet pabūgo, prisiminęs tą apatijos, nebūties kupiną žvilgsnį.
-  Aš... Narcizas, - visai nenustebo, kai skruostai prisipildė kraujo. Jis visuomet jausdavosi nepatogiai, turėdamas šitokį neįprastą vardą.
-  Narcizas? – merginos balsas vėl nuskambėjo melodingai, tarsi nekalta rytinė paukščių giesmė. – Niekada nesu girdėjusi tokio vardo. O aš Melanija. Irgi gan retai pasitaikantį vardą gavau.
  Ji šypsojosi, o Narcizas stengėsi nežiūrėti į akis, žvelgė į jos rausvu lūpdažiu padažytas lūpas.
  Kur, po galais, tas nelemtas autobusas?
  Laikas tarsi pradingo. Liko tik Narcizas, jo baimė ir Melanija – absoliučios tuštumos slėptuvė. Kad ir kaip vaikinas stengėsi atsitraukti, nežiūrėti jos pusėn, ji visvien, tartum nepastebėdama to staigaus susinervinimo, traukėsi artyn, kažką kalbėjo, ŽIŪRĖJO į jį.
  Staiga, prie autobusų stotelės sustojo automobilis; pro langą pažvelgė Ričardas:
-  O, sveikas! Kur važiuosi?
Narcizas bandė atsakyti, tačiau balsas jo neklausė, visai kaip sapnuose, kuomet norisi šaukti, o neišeina.
-  Sėsk, pavešiu, - nesulaukęs atsakymo pridūrė.
  Šviesiaplaukis atsistojo ir, lėtais, laužytais judesiais, patraukė automobilio link. TAS žvilgsnis tarytum nematomas inkaras įsitvėrė jo nugaros ir nenorėjo paleisti. Šiaip ne taip nužingsniavo prie automobilio ir atsisėdo šalia įtariai žvelgiančio Ričardo.
-  Ar kažkas negerai?
-  Viskas gerai. Važiuok.
-  O kur tu...
-  Važiuok greičiau! Tiesiai, nežinau... Bet kur... Tik greičiau!
  Išsigandęs įprastai niekada nepakeliamo balso, Ričardas užvedė variklį, nuspaudė akseleratorių ir greitai metė žvilgsnį į autobusų stotelėje sėdinčią merginą, kuri vilkėjo ryškiai raudoną paltą. Melanija pažvelgė jam į akis. Jau seniai Ričardo mintyse nebuvo tokio chaoso. Vargu, ar išvis kada nors buvo...
  Tamsiai mėlynas „Volvo“ ėmė lėkti milžinišku greičiu, susvirduliavo, trenkėsi į gatvės atitvarus ir kaipmat užsiliepsnojo. Rudakė mergina, sėdinti autobusų stotelėje, nusišypsojo.