Nepalik...

Tą naktį,  kai žibintų stikliniai spinduliai žaidžia pro  tavo langą, besvorėm
šviesos  dalelemis, aš jaučiu aksominį liūdesį... Kuris suvysto  it voratinklis
savo baltomis žiburių gijomis. Bado kartu šimtais tamsos mįslės varžtais.
Ir darosi  įdomu, ką slepia  šis matinis  žemes paviršius? Mirties akis,
kurios tyko kiekvieno nukritusio. O kas laukia  suskaldytos širdies, kuri patikejo ilga meile?
Laukia  naktis... Tik naktį atsiskleidžia paslaptys, kurios slypi už šviesos.
Kurias supranta ne kiekvienas .

Tikėjau meile, bet ji trumpa... Atėjo raudona, o išėjo juoda, palikusi aštrius
ašmenis mano  sužalotoj  širdyj...