Laukimas

Rytas. Už lango groja žiogų orkestras. Saulė jau spirga pakibusi virš daržinės lyg kiaušinio trynys keptuvėje. Patvory amsi juodas kiemsargis šuo. Kieme smilgą glosto mažytis kačiukas. Gražu... Bet per daržą atbinzena nerimas... Juodas su mėlynu apsiaustu.
Tavo skubūs žingsniai dar aidi mediniame kaimo name ir mano sieloje... Išėjai į nežinią, palikęs savo kvapą mano plaukuose, išliekantį visą dieną...ant lūpų - medumi kvepiantį bučinį...akyse - savo skvarbų, meilės kupiną, žvilgsnį... Nerimas jau pribarstė žaliųjų akių gelmes spygliuoto smėlio...
Laukimas. Nerimas. Mintyse nebyliai kartojamas „myliu”.
Žinojau, kad grįši... Bet mintyse įkyriai regėjau vis labiau dylantį gyvybės siūlą... Ne!...
Sapnas. Lietus. Ir mudu susikibę už rankų besijuokiančio lietaus pasaulyje...
Vakaras. Karstelėjęs laukimo skonis... Nerimo spygliai vis labiau ir labiau sminga į mano akis, į  sielą, į kojas, į širdį...

Apkabinu Tave švelniomis rankomis, išbučiuoju Tave rasotomis lūpomis...

Meilė.
Švelnumas.
Atsidavimas.
Ir nudžiūvę nerimo spygliai.