Ar teko būti visiškoje tamsoje? Tamsoje, kai nesvarbu tu atsimerkęs ar užsimerkęs, tu matai tik tamsą. Tiksliau tu nematai nieko. Akių vyzdžiai išsiplečia. Akys tarsi pritvinksta, prisigeria tamsos. Visiškai nesvarbu tavo regėjimas tobulas ar tu vos įžiūri prieš tave esantį daiktą. Tokioje situacijoje visi žmonės šiek tiek suvienodėja. Vienas iš svarbiausių organų išeina užtarnautų atostogų. Kad ir kaip akys norėtų rodyt spalvas ir vaizdus, to jos padaryt nesugeba. Kaip lengva galingą ginklą paverst į nieką... Jei esi pažįstamam kambaryje tu gali nujausti kur stovi kėdė, kaip atrodo stalas, kurioje vietoje yra langas, šviesos jungiklis viršuje ar apačioje, kokios spalvos kilimas, kurioj vietoj ant lovos guli pagalvė. Kambarys – kardų parduotuvė, kambarys – trapių neįkainojamų daiktų galerija, kambarys su Džakondos paveikslu ant grindų, kambarys – duobė. Ar baltam kambary gali būti tamsu?
Įdomi mintis, priverčia pamąstyti.:) Tik įtariu, kad čia reikėtų kelti gilesnį klausimą – kas yra ta tamsa? Manau, kad baltam, kaip ir bet kurios kitos spalvos kambary negali būti tamsu, nes žmogaus akis sugeba fiksuoti tik nedidelę spektro dalį – regimąjį spektrą.
Kambarys atspindi ir dalį žmogaus akiai nematomo spektro, kurio žmogaus akis ir smegenys nesugeba fiksuoti. Vadinasi, teoriškai tamsa neegzistuoja. Egzistuoja tik nesugebėjimas suvokti „šviesą“. Iš esmės tai tik žmogaus sensorikos problema. +5