Rašyk
Eilės (73826)
Fantastika (2198)
Esė (1500)
Proza (10430)
Vaikams (2499)
Slam (49)
English (1132)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 27 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Šiandien važiavau autobusu iš savo stomatologės ir pagalvojau: „Reikėtų pradėti kolekcionuoti šypsenas gatvėje“. Hmmm... Kažin, kaip sektųsi – turbut viso gyvenimo neužtektų kad surinkti šimtą ar du. Ir paskui tas šypsenas dalinti žmonėms. Turbut pagalvotų, kad man ne visi sraigteliai susukti, jei eičiau gatve išsišiepusi kaip katinas, prisikimšęs „Darling“. Šiandien irgi bandžiau šypsotis, bet buvo labai šalta ir turbut iš šono atrodžiau kvailai. Nors, kai geriau pagalvoji – kam tai rūpi.
Vakar diena taip ir baigėsi – skaičiau knygą, laikiausi savo dietos, bet vakare vis tiek nuėjau į parduotuvę ir parsinešiau Twix. Negaliu aš gyventi be šokolado!!! NE-GA-LIU. Pamanysit – aš stora? Nė velnio. Aš pati normaliausia mergina, gal net lieknesė nei koks statistinis vidurkis (hmmm... kažin, ar statistikos ir visokių skaičiavimų meistrai yra išvedę, kiek sveria vidutinė Lietuvos mergina???), be to – turiu nerealią krūtinę – savo pasididžiavimą. Papukus, taip sakant. Va to gero tai jau galima man pavydėti. Bet dabar aš ne apie juos. Tai va. Sudorojau šokoladą, o likusį vakarą slėpiausi nuo savo naujo internetinio draugužio, bet jis vis tiek mane susekė ir šiandien sulaukiau gražiai įpakuotų priekaištų. Nesąmonė kažkokia. Sėdi jis savo Amerikoje ir priekaištauja man. Cha!
Naktį pabudau nuo šalčio – kaip zombis užsitempiau dar vieną megztinį ir smigau vėl. Nekenčiu žiemos. Ryte pažadino skambutis į duris – mama. O aš taip skaniai miegojau... Et, tiek jau tos – jai išėjus vėl griuvau į lovą, bet kur jau beužmigsi. Teko keltis. Parašiau draugei ir pasisiūliau ateiti (jau kokį šimtą metų žadėjau ją aplankyti). Taigi, - lauke vos nepamečiau kūno dalių nuo šalčio (taip ir įsivaizduoju krentančias ausis, nosį....). Nuėjusi išklausiau eilinę ir mintinai žinomą istoriją apie jos vaikus – tvarką, žaislus, darželį, auklėjimą ir kitus niekalus, dar pažiūrėjau kokius du šimtus jos mažylių nuotraukų, atsigėrėm arbatos su pyragu (ech, vėl kalorijos) ir išžygiavau namo. Pakeliui dar užlėkiau mamos kraujo tyrimų rezultatų – viskas gerai. Skambinu.
- Mama, čia aš, viskas gerai, sakė norma, tai gali nesijaudinti. Ir vaistų nereikia gert, sakė.
- Tikrai? O kaip gerai! Ačiu.
- Nėra už ką. Iki.
- Atia.
Paskui pasišokinėdama nulėkiau į Maximą, prisikroviau krepšelį, einu prie kasos. Priekyje tokia maloni (keista...) močiutė šyptelėjo man (šypsena!), o po to pamačiau, kaip vaikinukas renkasi prezervatyvus ir vos nemiriau iš juoko. Na, taip, kas gi čia tokio? Bet man toks durnas juokas pradėjo imti, kad tik šypsojausi ir tramdžiau save. O jis rinkosi rinkosi ir galų gale pasiėmė mėlynus „Cool“. Ir įtariu pamatė mano juoko pilnas akis, nes taip pažiūrėjo į mane... O aš pagalvojau: „Geriau jau su manim juos panaudotum“.
Dar tik dvi valandos, kai aš, skaudančia galva, išsiritau iš lovos, o jau spėjau iškrėsti dvi kvailystes. Kiekvienai valandai – po vieną. Sugalvojau patvirtinti taisyklę, kad man nesiseka loterijose ir užpildžiau keletą kuponų iš žurnalo, tada išlėkiau nusipirkti voko. Pardavėja (kvaiša, kaip vėliau paaiškėjo) pašto ženklą įdėjo į voką ir padavė jį man. Užrašiau adresą, sudėjau kuponus, užklijavau voką ir jis atsidūrė pašto dėžutėje. O aukščiausiasis Pašto genijau, kas tau leido tokią kvailystę – suteikti pardavėjoms teisę prekiauti vokais, ant kurių neužklijuoti ženklai??? Taip taip – kuponai gulėjo voke, ženklas, deja, - irgi ten pat. O vokas paniręs tarp daugelio kitų – pašto dėžėje... Nusijuokiau ir nuėjau. Hmmm... Tikrai – loterijose man nesiseka, nedaug tereikėjo laiko tam patvirtinti. O parlėkusi namo – užsitrenkiau vonioje. Kvaila spyna! Seniai klebėjo o aš, aišku, nieko nedariau. Na ir šįryt ji užsispyrė ir neatsidarė. O aš – ką aš? Nusišypsojau ir pabandžiau įsivaizduoti dvi alternatyvas – išspirti duris (nesu aš sportiška, bet bejėgė – taip pat ne) arba laukti, kol kaimynai užuos sklindančius kvapus iš mano buto ir iškvies policiją, o ši, vis tiek išlaužusi duris, ras vonioje sėdinčią suirusią merginą, kurios veide švies palaimingos šypsenos likučiai. Brrr... nea, nesusiviliojusi savo mirusios vaizdu, patikrinau durų stiprumą – nieko ypatingo, įveikiama. Mano kaimynai aišku pagalvojo, kad viduržiemį pradėjo griaudėti griaustinis, išgirdę siaubingus garsus, pasiekiančius jų ausis. Bet – o palaima! – aš buvau laisva!
Vėliau paskambino mama:
- Labas, dukryte, apsirenk šilčiau, penktadienį praneša iki 25 laipsnių šalčio.
- Kąąąąąąą??? Mama, aš neišgyvensiu!!! Niekaip!! – atsakiau taip, lyg mama būtų atsakinga už gamtos stichijas. O mintyse pagalvojau: “Blogiau mirtis nuo šalčio ar vonioje užsitrenkus durims? “
-    Teks išgyvent, kaip nors, vis tik žiema.
-    Mhm, gerai, mam, iki.
-    Iki, myliu.
-    Ir aš.
Dieve šventas!!!
2008-02-18 14:46
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-02-19 17:36
johny rubber
brrr hmm watafak, kam to reikia?
ar galima normaliai papasakoti viska ir ne taip banaliai galvojant?
dialogai trumpi, tačiau nieko neužgriebta
pateikimas prastas, ir tekstas ne taip sudetas.
ar pasakotojui reikia sekso?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą