Optimistinihilistinis sofizmas kalba apie įvairius dalykus

Šis aprašas savyje talpina kai kurias optimizmo, humanizmo, nihilizmo ir sofizmo idėjas.

Apie optimizmą. Kadangi realiai egzistuoja tik niekas, dėl nieko neturėtume jaudintis, visi rūpesčiai, bėdos anksčiau ar vėliau dings, nes jos apskritai neegzistuoja, mes jas susikuriame, nes vadovaujamės gėrio-blogio sampratą. Jei kažkas blogai, tai jau problema. Tačiau, jei sulaužytume blogio-gėrio liniuotę, problemų neliktų – nebūtų su kuo jas išmatuoti ir pasakyti, jog čia yra kažkas blogai.

Taip pat, žinoma, neliktų ir gėrio. Bet liktų pasitenkinimas. Mes galėtume tenkintis tuo, ką darome, tenkintume ne tik savo, bet ir kitų poreikius, nes visi darytume tai, kas mums patinka. Mes tikėtume ateitimi, nes žinotume, jog ji ir toliau patenkins mūsų vaikus. Kiekvienas galėtų laisvai išsakyti, ko jis nori, ir artimieji pasistengs tai įgyvendinti. Vienintelė sąlyga – jei pastebima, kad noras gali pakenkti kažkieno kito norams, būtina jį pakeisti, kad šito nebūtų. Savaime suprantama, šiais laikais sunkiai įsivaizduojama, kaip galima būtų užtikrinti tokią sistemą. Blaivus protas šaukia, kad neįmanoma užtikrinti, kad visi norai būtų sėkmingai realizuoti. Tačiau šitoks blaivus protas yra paveiktas šiuolaikinių idėjų, jog žmonių tiek daug, jog jie niekada nesusitars. Taip, nes visi pasaulį mato skirtingą, tuo labiau įvairių kultūrų atstovai. Reiktų tartis ne pasaulio lygmenyje, o tarpusavio kasdienio bendravimo. Reikia panaikinti valstybes.

Apie anarchiją. Valstybė, valdžia – tai vėlgi dirbtiniai konstruktai. Jie nereikalingi, nes jų tiesiog nėra. Tačiau nereikia smurtu nuversti valdžios organų. Tereikia juos pasyviai ardyti: valdžia sudaryta iš daugybės žmonių, kai jie pamažu ims suprasti, jog neprivalo paklusti savo viršininkams sistema savaime suirs. Žinoma, tai turėtų užtrukti ganėtinai ilgą laiką. Bet šios idėjos turėtų plisti kaip liga ar kaip arbatos žolelės pamažu apima visą vandenį. Žmonės turėtų suprasti, jog tik jie patys privalo save kontroliuoti. Kiekvienas turėtų nuoširdžiai valdyti savo elgesį, mintis, atsižvelgti ar nepakenks kitų žmonių norams ir tuomet nebereikės, kad mus valdytų kažkas iš aukščiau. Tai vėlgi skamba naiviai. Galbūt niekada nebus to, jog visi taip elgtumėmės. Bet aš manau, kad visi to norime. Tai kodėl nepasistengti... Tereikia suprasti, kad nereikia siekti asmeninės naudos, nes jos nėra, ją galima pasiekti ir nekenkiant kitiems.

Apie nieką. Niekas yra visko esmė. Viskas yra niekas. Matematinis to įrodymas toks: jei,, viską” apibrėšime kaip visų atskirų elementų sumą, tai sudėję visus realiuosius skaičius (R), (matematikoje egzistuoja tiek neigiami, tiek teigiami skaičiai) gautume nulį (0), kuris yra tolygus,, niekam”.

Palikę matematikos erdvęs persikeliame į realų pasaulį. Čia pagrindinis teiginys – pasaulis atsirado iš nieko ir toks tebėra. Kalbėdamas apie pasaulį, turiu omenyje tą, kurį kiekvienas gyvas organizmas suvokia savaip. Kiekvienas jį matome kitokį, todėl vieno jo – tikro, teisingo – nėra. Jei užsimintume apie fizinį pasaulį, tai jį reiktų suprasti lygiai taip pat. Iš ko jis sudarytas? Iš daugybės atskirų vienetų: tarkim augalų, žemės, oro molekulių... Todėl ir fizinis pasaulis kaip vienas tikras dalykas neegzistuoja, tai irgi tėra tam tikras abstraktas, panašiai kaip,, visuomenė”. Abi šios sąvokos yra mūsų pačių sukurtos ir egzistuoja tik mumyse (kaip ir visos kitos).

Apie gyvenimą. Norėti gyventi reikia, nereikia norėti mirti, nes niekas nežino, kas yra po mirties. Turėtume gyventi ir džiaugtis, kad gyvename tokiame tvarkingame ir aiškiame pasaulyje, kurį galima nusakyti vienu sakiniu – čia nieko nėra. Galbūt po mirties pateksime į pasaulį, kuriame išties egzistuos gėris ir blogis, gal ten išties egzistuoja kažkokios aukštesnės jėgos, diktuojančios gyvenimo taisykles, ir jei jų nesilaikysime, mūsų neuždarys į kalėjimą, o įduos į rankas didžiulį Sizifo akmenį, į sielą įpūs amžinybę ir kaip robotai vaikščiosime aukštyn-žemyn-aukštyn-žemyn...

Apie kintamumą. Kelti revoliucijas ar tiesiog naikinti esamą tvarką beprasmiška, nes tuo esmės nepakeisi, galima tik vieną gyvenimo formą pakeisti kita. Ji nebus teisingesnė ar tikresnė, ji bus kitokia. Be to, tai gali paskatinti tolesnį nepasitenkinimą ir sukelti karus. Kam kariauti, jei galima gyventi draugiškai... Kintamumo požiūriu kartas nuo karto keisti esamą tvarką yra sveika, nes taip įdomiau gyventi – jei nuolat elgiamės pagal tas pačias taisykles, tai jau tampa norma ir mes pradedame įsivaizduoti, jog tos taisyklės yra universalios, tikros ir teisingos. Tad reikia stebėti savo norus, kai suprantame, jog jau trokštam kažko naujo, tai mums to ir reikia siekti, nereikia riboti savęs pastovumu.

Apie savęs supratimą. Reikia suvokti ir bandyti susitaikyti, jog viskas aplinkui, ką suvokiame tėra iliuzija, jog mes gyvename tokiame narvelyje, kokį patys sau (ne) sąmoningai susimeistravome. Žinoti tai yra vienas dalykas, suvokti kitas. Greičiausiai iš pradžių gali apnikti egzistencinis siaubas, neviltis ar depresija. Tai normalu, svarbu nepasiduoti. Šias būsenas sukelia senų, įsismelkusių idėjų irimas, netekimas. Jaučiame, jog netekome dalies savęs. Vėliau toje tuščioje vietoje galim susikurti pakaitalą. Sąmoningai susikurti tokį, kokį norime.

Skirtumas yra tarp sąmoningo ir nesąmoningo savęs kūrimo. Norint sąmoningai save keisti, pirmiausiai reikia suvokti, jog tai įmanoma – jog mes nesame visiškai valdomi Dievo, likimo, genų, atsitiktinumų – jog mes patys galime sąmoningai valdyti savo mintis ar elgesį. Nesąmoningai mes kuriami daugiausiai išorinių jėgų, kol dar esame vaikai, ir nepažįstame šio pasaulio, mums yra kišamos į galvą įvairios idėjos, tai, žinoma, naudinga. Svarbu, jog neprisirištume prie jų. Kuomet subręstame, t. y. suvokiame save, kaip atskirą ir nepriklausomą vienetą, turime atmesti visas tas įbruktas gyvenimo taisykles ir susikurti savąsias ir kartas nuo karto nepamiršti jų patikrinti, pakeisti.

Apie meilę. Čia turiu omenyje tik tą meilę, kurią jaučiam priešingos lyties ne giminaičiams. Jos (kaip ir visų kitų) nėra. Tačiau jei jau ją sukūrėme džiaukimės ir neišnaudokime šio jausmo tik sau. Tai visada yra abipusis jausmas, todėl turime nuolat susimąstyti ir apie to žmogaus, kuris mums rūpi poreikius. Tik šiuo atveju, ir mes jam patiksime, tad tai nebus vienpusis jausmas. Net jei tas žmogus ir nejaus meilės, būtinai pajus draugiškumą. Tai nebus visiškas mūsų poreikių patenkinimas, tačiau bus daug arčiau jo, nei tuo atveju, kai reikalausime iš to žmogaus meilės. Tokiu atveju jausime nepasitenkinimą savimi ar juo ar visu pasauliu. Taigi šiuo atveju mūsų noras bus nepagrįstas, todėl jį reikia bent iš dalies pakeisti į mažesnį draugiškumo norą, kuris bus patenkintas, nes jį praktiškai galima patenkinti su bet kuriuo nuoširdžiu žmogumi.