Abrikosmedis

Kasdien stebiu kaip už lango
Pamažėl skleidžiasi abrikosmedis.
Regiu jų baltus pumpurus
Lėtai prabundančius pasidžiaugti pasauliu.
Tik šiandien to džiaugsmo jie nepajus -
Lėtai poruodamies debesys jungėsi
Į juodą tirštą masę danguj
Ir šnypčiodami grasino lietum.
Gležni, baltu vašku aplipę medžio pirštai
Stengėsi įsikabinti į nepatyrusio
Vėjelio plaukus, tačiau šis
Niurzgėdamas vis lenkė baltas
Žiedų galveles žemėn.
Net dar neprasiskleidusioms baltoms akutėms -
Paniekinamai išplėštoms iš būrio -
Nebuvo leista pasisupti vėjelyje, -
Vos atskilusios jos tėkšdavos
Į vis dar papilkėjusią žemę...
Prisimenu tokią pat stūgaujančią dieną
Tokį pat baltuojantį abrikosą
Ir mudu - atsargiai renkančius lašus
Nuo viens kito veidų.
Atsimenu ta menką vaškuotą šakutę
Iš viršūnės nusileidusią tiesiai
Mums į rankas...
Ir žodžius...
Netiesa.
Būtent tavo žodžių prisimint negaliu.
Nepamenu, apie ką valandų valandas šnekėjai,
Kai pabudę nuplėšti žiedai
Tėkšdavos į šalimais stovinčias figūras - mudu...
Dabar kiekvieną gegužį - besiskleidžiant
Tam pačiam medžiui po mano langu
Stengiuosi prisiminti tą merkiantį vakarą,
Tavo kalbėtus žodžius -
Ir neprisimenu...
Neprisimenu, ką man sakei...