atsibudęs

Taranuojantys erdvę malūnai, pirmapradžiai minčių siluetai -
po žiupsnelį atogrąžų šūviais, po etiudą tiesos nugalėtiems.

Išskaitytos net juodosios skylės, koordinačių sistemos užmiršo -
žodį tykšantį stalo paviršium, niekumai iš akląduobių žiūrint.

Tiksliai mala sparnuotos sistemos, byra norai po frakciją skalsią -
tik šią naktį geldelės be nieko, o rytoj beprotybės užpiltos.

Kai nutolsta malūnai nuo sapno, o lietus nebe sniegas ant skruostų -
po kruopelę, po žydintį nieką -  atsibudęs Dievams dovanosi.