Ir nebus mirties karalijos (I)

Noktiurnė kėblino per sniegą, palikdama pėdas... Iš jos akių sunkėsi kraujas. Todėl nesimatė nei akies rainelės, nei obuolio.
Jos akys buvo kraujo pilni šuliniai.  Kraujas lašėjo ant veido, taškėsi ant rūbų ir paliko žymę sniege.
Ji nesišluostė.
Ji nejuto savo rankų.
Buvo naktis. Tamsi ir gūdi, niūri ir vėsi. Niekas net negalėjo įsivaizduoti kaip atrodė Noktiurnė.
Prieš naktį.



Noktiurnė ketino nusižudyti. Noktiurnė sudaužė butelį. Ir aštri šukė buvo jos rankose mirties įrankiu. Ji galėjo tai padaryti, ji tam ruošėsi, ją tam paruošė gyvenimas, išmokė pati gamta, ji tai padarys.
Šis vakaras, ši naktis yra lemtingas laikas. Atsisveikinimo, pabaigos su šiuo baisiu, žvėrišku pasauliu, kurio ji nekentė.
Dabar ji atkeršys. Jie neteks jos.
Šukė, butelio šukė buvo tokia gyvenimiška ir neskaudi, tai ne peilio ašmenys, tai paprasčiaučia šukė, kuria galėjai susižeisti bet kur, netyčia.
Tyčia, tyčia, Noktiurnė iškeliaus...
Ji dar kartą apžvelgė pasaulį.
Jis buvo niekam tikęs.
Šuke jau ruošėsi persipjauti veną, kai netikėtai....