Ne laikas ir ne vieta

Kvaila daina skamba ausyse:,, Gimiau nei per anksti, nei per vėlai, gimiau pačiu laiku“. Negalėčiau to paties pasakyti apie save.
Bandau prisitaikyti prie šiuolaikinio gyvenimo, socialinės aplinkos, dalyvauju visuomenimiame gyvenime, tačiau kur bebūčiau - renginyje, diskotekoje ar pamokoje – jaučiuosi lyg ne savo vietoje. Tuoj ima skaudėti galvą, jaučiu šaltį, piktus, abejingus, keisčiausių grimasų iškreiptus aplinkinių veidus.
  Kalėdų vakarą, nuvažaivusi į šventinius kaimo šokius jaučiuosi lyg būčiau ne laiku ir ne vietoje užklydusi. Manęs niekas nemato, mažai ką ten pažįstu, jaučiuosi nesava. Aplink jaunimas  -nusigėręs ir nusirūkęs  - besiklausantis pagreitinto ritmo užstalės dainų. Vienas kaimo gražuolis bando šokti ant stalo, tuoj pasigriebia šalia stovinčią plikabambę merginą, jiedu šoka, tačiau stalo kojos neatlaiko. Vargšas medinis keturkojis juda į šalis ir kone visai sulūžta, tad kaip nereikalingas laužas vienu kojos spyriu yra nutrenkiamas į salės kampą. Ne laiku ir ne vietoje sulūžęs jis niekam nereikalingas. Merginos ir toliau raitosi it konvulsijų tampomos ar susileidusios agoniją sukeliančių narkotikų. Dar keletas stiklelių ir jokio tarpo ar ribos tarp lyčių nebelieka. Šis stebuklingas gėralas suveda,, laimingas“ sielas. Aš sėdžiu kampe ir jaučiu, jog visi mes esame ne laiku ir ne vietoje. Kalėdų vakaras, kurį derėtų praleisti su šeima, ne laikas ir ne vieta ištvirkauti ir gerti. Tai laikas, skirtas susikaupimui ir maldai, tačiau linksmybės tęsiasi.
Užsuku į viešąjį tualetą, jis pilnas neaiškios kilmės skaidraus skysčio, per kurį reikia bristi, norint pasiekti sostą. Primityvus: siaurutė patalpa, išdažyta žaliai, skylė grindyse, tualetinio popieriaus laikiklis. Atsitupi, nuleidi garą ir visiškai kitaip matai pasaulį. Žmogus myždamas jauti malonumą, malonumą pajausti, jog esi žmogus, gebantis valdyti savo kūną, raumenis ir nuotaikas. Pačiame auščiausiame pakilimo taške išvysti, jog tame skystyje, kurio pilnas tualetas, žūsta musė. Suspaudžia širdį matant kaip beviltiškai ji bando išsikapanoti į sausą vietelę. Puikus šokių ir linksmybių simbolis – griaunančioji jėga. Aplink,, šventinė nuotaika“, o čia tuo tarpu už savo gyvybę kaunasi gyvas padaras. Ne laikas ir ne vieta musei čia mirti. Žiemą ji turi miegoti ir laukti vasaros, o vasarą skraidyti, ėsti mėšlą, nešioti bakterijas, zyzti į ausis ir galbūt didvyriškai žūti retos rūšies voro tinkluose, taip padėdama nenutrūkti mitybos grandinei. Ne laikas ir ne vieta jai mirti.
Žengiu kurorto gatve. Laukiu žalio šviesoforo ženklo. Trumpam nuleidžiu akis žemyn. Prie bordiūro liūdnai guli numestas kryželis. Žalia šviesa. Galvoje sąmyšis. Minia pajuga, trypdama tą gležną kryželį. Paimti kryželį? Tuoj viduje prabyla dar vienas balsas. O kam jį imti? Kažkur esu girdėjusi, jog kryžius reiškia kančią ir naštą. Ką, jei paimsiu tą kažkieno pamestą lryžių, ir užsikrausiu jo naštą ant pečių? Bet ar galima jį taip palikti gulėti purvinoje ir dulkėtoje gatvėje? Aplink automobiliai, žmonės, įvairūs gyviai niekina Krikščionybės, Dievo simbolį. Argi taip galima? Galbūt kas nors netyčia jį pametė, bet kodėl jo niekas nepakelia, netgi gatvių šlavėjos? O gal nereikia kreipti tiek daug dėmesio į simbolius? Juk kryžius, tai sudėties ženklas matematikoje, kryžius paverstas ant šono reiškia iksą, tokiu dažnai žymimos piratų lobio vietos žemėlapiuose. Yra kryžiaus formos peltakis, kryžiaus formos langų rėmai, tai dvi susikertančios į begalybę besitęsiančios linijos. Bet vis vien, ten ne laikas ir ne vieta gulėti kryželiui. Dar ne laikas išsižadėti simbolių, tiesų ir dievų. Tai veda prie vienatvės.
      Gimiau ne laiku. Nepritampu šioje modernioje civilizacijoje, šioje visuomenėje. Jaučiuosi vieniša. Nemoku linksmintis, netoleruoju netvarkos, kuri sukelia įvairias asociacijas. Simboliai ne laiku ir ne vietoje. Simbolinė vienatvė.