Kortos

Atsistoji prie durų. Nežinai jos užrakintos ar ne. Nori įeiti, bet kažko delsi. Bijai prisiliesti prie purvinos rankenos. Galbūt šiandien ją lietė mirtina liga sergantis žmogus. Duryse atsispindi tavo atvaizdas. Iškvėpdamas šiltą orą ant durų trumpam palieki dėmę. Ji bando įgauti tobulą formą. Nespėja... Įdomu ar kas žiūri pro duryse esančia akutę. Ryškėjantį vaizdą keičia rūkas. Rūkas sklinda iš dešniojo plaučio. Toks vaizdas turėtų būti matomas.

Ranka ištįsta iki pat skambučio. Skambučio, kuris yra prie kiekvienų durų. Kuris skambutis skambins būtent ten kur reikia? Raudonas? Medžio spalvos? Baltas? Vienas šalia kito. Atrodo paspausdamas vieną, paspausi visus likusius. Jie ne šalia jie vienas ant kito. Trijų durų atidaryt negali. Argi nekeista? Norint atidaryti duris nereikia pačiam paliesti renkenos. Užtenka paspausti skambutį. „Jei durys būtų rankena, o rankena būtų durys, tai imtum už rankenos, kad atidaryti duris. “ Beldimas į duris būtų per paprasta šiais laikais. Galbūt kas nors netgi pagalvotų, kad tu nemoki naudotis durų skambučiais. Gėda...

Kelios akimirkos prabėga pro žaliai nudažytą sieną. Batų galai liečia durų apatinę dalį. Šiek tiek purvo ir dulkių persėda į naują planetą.

Ritmingai kaukši vienas batas. Į spąstus pateko akmuo. Garsas dingo. Akmuo iškrito arba panėrė į gilesnius vandenis.

„Laba diena. Siūlau Jums nu.... “ „Nieko man nereikia. Aš viską turiu. “ Nosis, pavirutsi šluoste, išvalo durų akutę...