„...“

Jei surinkus savo ašaras jas auksu paverst galėčiau,
būčiau  pati turtingiausia,
jei prabėgusias dienas sugražinti norėčiau,
juk tapčiau laimingiausia.....
Bet aš tik žmogus,
be galiu, be stebuklų,
juk kiekvieną rytą teka tik saulė,
o vakare tik tamsus dangus.

Likimas moko žmogų, gal ir mane pamokys?
kad kelią savo radus, pamest nesugalvočiau.
Kad užsidegimo neužpūstų nevilties vejas,
o žmogus savas svajas pasaugot būt galėjas.

Pakėlt akis į dangų drįsau,
ir tyliai klaust, lyg pyktų,
„Ar verkt dar noris? ”
bet ašara jau rieda skruostu,
nutylu....