Trupiniai —2

    *    *    *
Vėl sulinkau prie laikraščio
Vargus, kančias aprašančio —
Nebematyti kelkraščio,
Nėra čia atsiprašančių...

Apkaltinome laikmetį
Brolžudišką ir kruviną...
Vienam skatiką numetė,
O kitas tuoj jį sumina...

Nesveiką žemę užgulė
Didžioji neapykanta...
Nužudė miško eigulį
Draugai — vilkai supykinti.

Ir nerimas, kaip ąžuolas
Kerojas, stiebias, stiprinas...
Kasdieną persidažome
Pavirsdami į stipenas...

Ir širdyse neliko mum
Užuojautos nei gailesčio...
Jau Šventomis Velykomis
Tik veidmainystę glaistome...

Kraujuota mūsų rytdiena —
Mįslė visiem — ne klausimas...
Tik kito laimę rydamas
Esi pagarbiai klausomas...

            *    *    *
Ar tai debesėlis,
Ar žalia šakelė,
Ar miražai mirga
mano akyse?..

Žiemkenčių pasėlis
Šalia pilko kelio
Man prie kojų virpa
Pabaigos tąsa...

Kas įskėlė ugnį
Sąmonei prašvitus,
Kas nubarstė pievas
Perlais blizgančiais,

Kas vėjelį drungną
Nunešė pasviečiais,
Ko pražydo ievos
Lauko pakraščiais?..

Ar ne mano laimė
Justi ir matyti
Ir ranka paglostyt
Atspindžius languos

Ir su pievų laumėm
Klaidžioti lig ryto,
Kol prie kelio gluosny
Vėjas sulinguos?..

      *    *    *
Minčių, jausmų fontanais
Liepsnoja mūsų akys
Ir širdyse keroja
Alpi trauka tiesos
Iš tos didžiulės gamos
Pasėmęs ir netekęs
Ieškodamas nerasi
Mažiausio lašo jos...
Ir tik kada netyčia
Pabudęs iš svajonių
Matai nutolsta greitai,
Kaip naktį žiburys...
Taip keičiasi žvaigždynai
Išnykstančiais ionais...
Ir pakeleivis kartais
Pabeldžia į duris...

  *    *    *
Už krūmų driekiasi į tolį
Pilka rudenė lyguma...
Ir lauko rėžio ilgas šuolis
Švytuoja mintimi ramia...

Veršeliai ganosi sustoję
Lyg debesėliai danguje...
Piemuo su botagu mojuoja
Gainiodamas iš lėto ją...

O traukinys pūškuoja, lekia
Bildėdamas ratu sunkiu...
Ir žalio miško sparnas plakas
Tarp rudenėjančių laukų...