Tarp Rojaus ir Pragaro: 1 Skyrius: Liucijaus gimimas

„... Neleisk mūsų gundyti, ir saugok mus nuo pikto. Amen…“

Malda „Tėve Mūsų“


Jis suklupo... Jo keliai ir vėl buvo kruvini... Prišliaužęs prie Arkangelio paveikslo jis vėl pradėjo melstis:
- Dieve, aš nusidėjau. Atleisk man šias nuodėmes... Aš dirbu tavo valia ir tavo naudai... Valdyk mano kūną ir sielą, aš atsiduodu visas Tau, parodyk man kelią ir aš vėl vykdysiu Tavo paliepimus, pašnibždek man į ausį Savo įsakymą ir aš, nuolankus tavo tarnas, išpildysiu jį neabejodamas Tavo žodžiu ir besąlygiškai Tavimi tikėdamas. Atleisk man šias nuodėmes, kurias padariau dėl Tavęs, sunaikink juodas mintis ir praskaidrink aptemusį mano protą. Amen...
Jis atsistojo, nebejautė jokio skausmo ar gailėsčio. Jo keliais vis bėgo kraujas, bet jis to nepaisė, žinojo, jog jo Dievas jį pasirinko ir jį išgydys. Jis tikėjo, ir jis gavo tai ko norėjo – nemirtingumą ir laisvę pildyti savo troškimus. Jo Dievas jam šnibždėjo į ausį žudyti, ir jis žudė... Žudė tuos, kuriuos liepė jam Dievas...
*
Tai buvo paprasčiausia tvanki vidurvasario diena pradvisusi prakaitu, pravažiuojančių mašinų sukeliamomis dulkėmis ir tolimu vaikų juoku. Būtent tokią dieną prie vieno vienišo berniuko kieme, priėjo maža miela mergaitė ilgais garbanotais rudais plaukais:
- Sveikas, - pasakė ji -  Aš Miglė. O koks tavo vardas?
Berniukas be žodžių atsisuko į ją ir pažiūrėjo tiesiai į akis. Mergytę pradžiai nukrėtė šiurpas. Ji niekad nematė tokių bejausmių akių, o berniukas tiesiog sedėjo ir žiūrėjo į ją tylėdamas, tačiau ji neišsigando ir laukė, kol jis atsakys. Praėjo ilgos tylos minutės kol jis pagaliau ištarė:
- Liucijus...
- Kodėl čia sėdi vienas? Nejau nenori eiti pažaisti su kitais?
- Manęs visi bijo ir nenori su manim žaisti...
- Kodėl?
- Nežinau...
- Aš noriu su tavimi pažaisti. Nagi, eime!
Megrytė nusitempė Liucijų paskui save už rankos. Jis pakluso, bet giliai mintyse jautė nenumaldomą troškimą atsiskirti. Mergytė pasodino jį smėlio dežėje ir įdavusi į rankas kastuvėlį pradėjo aiškinti:
- Nagi, pastatyk man smėlio pilį. Tada tu būsi princas, o aš princesė ir mes laimingai gyvensime toje pilyje.
- Bet... Aš nemoku...
- Tada aš tave išmokysiu. Tai visai paprasta...
Miglė ilgai aiškino ir rodė, o Liucijui tada pirmąkart veide pasirodė šypsena. Jis jautėsi laimingas, kad jam kažkas nurodinėja, parodo, paaiškina... To niekas niekad nedarydavo taip ramiai ir švelniai. Bet staiga prie Miglės priėjo kažkuris iš vyresnių vaikų ir atemė iš jos lėlę. Mergaitė suklupo ir pradėjo verkti. Liucijui lyg protas aptemo. Jos graudus verksmas jam buvo toks saldus. Priėjęs prie vyresnio berniuko trenkė jam pilvan ir atėmęs lėlę perplešė ją perpus. Vyresnysis vos kvėpuodamas nugriuvo. Prie Liucijaus kojų gulėjo suplėšyta lėlė, pašonėje dusdamas verkė dešimtmetis, priešais jį klykė iš sielvarto maža mergaitė rudais plaukais, o jis ramiai atsisėdo ir stebėjo kaip prie jų prieina mamos, nuramina ir išveda iš parko, baimingai žiūrėdamos vienišo mažo berniuko pusėn. Jos žinojo, kad šitas vaikas yra neišnešiota girtuoklio ir vargšės velionės jo žmonos vaisius. Liucijaus motinai mirus gimdant, tėvas nei ėjo į jos laidotuves, nei davė pinigų joms. Jam visą gyvenimą buvo nusispjaut ant visko. Berniuką pradžioje maitino kaimynė, bet tėvas, kai tik mažylis pradėjo vaikščioti, atsiėmė jį atgal ir tai tik tam, kad tas eitų į gatves prašyti pinigų. Kai berniukui sukako devyneri, tėvas pradėjo siūsti jį dirbti. Kekvienąkart kai jis neatnešdavo pakankamai pinigų buvo sumišamas ir uždaromas į spintą keliom dienom. Nors ir maudžiančiu kūnu, Liucijus visad buvo patenkintas, kai jį uždarydavo. Tada jis prisimindavo Miglę ir jos klyksmą. Jam iki šiol liko įstrigęs galvoje tas malonus jausmas, kai ji taip verkė... Jam jau buvo sukakę keturiolika. Vieną dieną sedėdamas užrakintas spintoje išgirdo tėvą keikiantis. Jis pridėjo ausį prie durelių ir įsiklausė:
- Blet, nemokėsiu nė skatiko už šitą lūšną! Man užtenka to, kad turiu tokį aborto liekaną, gaidį sūnų kurio jo motina net išnešiot nesugebėjo! Nu blet neturiu aš tų pinigų nachui!... Gerai man pochui!... Eikit šikt su visom savo paskolom gaidžiai! Spjoviau aš ant savo sūnaus!... Neturiu šeimos!... Ką?! Man dar ir už supistą sugedusį radiatorių  mokėt reikia?! Pašli nachui su savo pinigais blet! Neduosiu nė skatiko!...
Girdėjosi kaip tėvas įsiutęs trenkė ragelį ir pasuko spintelės link. Dideliais greitais žingsniais jis priartėjo prie spintos. Liucijus iškart užuodė nemalonų prakaito kvapą, persimaišiusį su alkoholio ir pigaus odekolono kvapais. Žinojo, kad šįkart jis tikrai taip lengvai negrįš čia.
- Ateik čia vaikpalaiki. Turiu reikalų su tavim. Eisim gydytojo apžiūros...
Liucijus kaip visada tylejo. Jis nė karto nebuvo gydytojo apžiūros ir nusprendė, kad tėvas ruošiasi jį atiduoti kur nors, nes jau tapo našta. Gydytojas apžiūrėjęs vaikiną buvo nustebęs dėl labai geros jo sveikatos būsenos. Tėvas išėjo lyg ir patenkintas. Liucijus jau tada nujautė, kad jam neteks gryžti namo. Tėvas nutrenkė jį į seną pradvisusį savo furgoniuką ir užrakino.
- Na va, sūneli, paskutinįkart tu matai savo tėvelį, tai gal būsi malonus ir paduosi man tas virves kampe.
Liucijus pasilenkė virvių ir padavė savo tevui pro groteles. Jam buvo nusispjaut į tai, ar jis mato tą gauruotą padarą pirmą, ar paskutinį kartą. Nors pirmąkart sutikęs nepasijustų nė kiek blogiau ar geriau. Furgonas sustojo tamsiame skersgatvyje, Liucijus sukluso. Girdėjo kaip tėvas išlipa iš mašinos ir rėkalioja kažką dar, kiek jis girdėjo iš žingsnių, penkiems žmonėms. Po kelių minučių furgono galinės durys atsidarė ir Liucijus ramiai išlipo.
- Susipažink, sūneli, tavo naujieji šeimininkai. Būk malonus, prisistatyk.
Tėvelis pataikaudamas nusišypsojo savo kiauliškai kvaila ir pikdžiugiška šypsena, lyg paršas gaudamas papildomo maisto. Prieš Liucijų stovėjo penki žmonės baltais chalatais ir stebeilijo jį piktais, rimtais žvilgsniais.
- Liucijus... – pratarė, nusprendęs daugiau apie „tėvelį“ negalvoti.
- Puiku mielasis. – tėvo tonas pasikeitė, matyt, nekantravo dingt chalatuotiesiems iš akių - Jis visiškai sveikas. Galit daryt su juo ką tik norit, tik babkes klokit greičiau.
Vienas iš chalatuotų vyrų atsisuko į jaunuolio tėvą ir nužvelgė nuo galvos iki kojų:
- Tu geriau savo sveikata susirūpintum alkoholike. Džiaukis, kad mums prireikė bandomojo triušelio, kitaip pūtum savo suknistame butelyje, kur nuo tavo smirdesio net tarakonai visi išdviso.
- Taip taip, - sukąndęs dantis ir vos besitvardydamas sutiko tėvas – pinigus, pinigus...
- Gerai neraliuotas parše, še tavo pinigai. Iš manęs daugiau nieko nesitikėk, Vaidotai,  skolą gražinau...
Liucijus jau nebegirdėjo tolimesnio pokalbio, nes buvo įsodintas į tamsų juodą furgoną kur jį saugojo du ginkluoti žmonės. Po tos dienos jis nebematė saulės šviesos trejus metus. Jį vis vežiojo tamsiame furgonėlyje iš vienos laboratorijos į kitą, kur jam girdė įvairių cheminių medžiagų, laikė šaltesnėse nei minus trisdešimties laipsnių celsijaus kamerose – šaldikliuose. Jam pasisekė, kad liko gyvas po viso to, ką jam darė. Ilgainiui jo akys pasidarė nenatūraliai ryškios mėlynos spalvos ir beveik švytėjo iš tolo. Balsas tapo daugiabalsis, lyg šnabždesiai, šaltas ir kiaurai perveriantis. Jis iki pat savo septynioliktojo gimtadienio tylėjo, kol vieną dieną jis pamiršo Jos verksmą. Jam tiesiog protas pasimaišė. Dabar jis nebeatsiminė to jausmo ir vienatvė jam pasidarė nepakenčiama. Tądien jis buvo pasiryžęs viskam, kad tik dar kartą patirti tą nepaprastą jausmą. Jis sedėjo savo kameros kampe, sugniaužęs rankas į kumščius ir bepročio akimis į jas žiūrėjo. Įėjęs daktaras priėjo prie jo ir stumtelėjo petį. Liucijus tą akimirką lyg ir atkuto, atsistojo ir nusekė paskui du chalatuotus vyrus, kurie jį vedė. Staiga vaikinas sustojo, nuleidęs galvą lyg pametęs ką nors.
- Nestypsok, vaikinuk, eime. Tavęs laukia paskutinė procedūra šį mėnesį, – ištarė vienas profesorių priėjęs arčiau – nagi, greičiau, aš nenoriu per tave prarasti darbo.
Bet Liucijus nejudėjo. Jis stovėjo kaip stulpas, įbedęs akis į grindis. Daktaras pasilenkė pasižiūrėti, kas jam atsitiko, bet tai buvo lemtinga klaida... Vaikino rankos stipriai suspaudė profesoriaus galvą, kai tuo tarpu jo pirštai stūmė vargšo akis į kaukolės vidų. Vyras rėkė nesavu balsu, kol berniukas išėmęs iš jo kišenės pieštuką smeigė jį tiesiai jam į adomo uobolio vidurį. Auka švokštė ir duso, o Liucijaus rankomis bėgo kraujas. Jis įdėmiai pradėjo į jį žiūrėti, ramiu žvilgsniu tyrinėti kaip jis teka jo pirštais. Prieš tai jis niekad nematė kraujo. Netoliese stovėjęs daktaras pakraupo iš siaubo ir nebegalėjo pajudėti lyg ištiktas paralyžiaus. Liucijus lyžtelėjo kraujo nuo savo delno ir staiga susigriebė už gerklės. Iš rankų jam išslydo negyvėlis, o pats jis suklupo ir išplėtė akis iš skausmo. Netoliese esantis chalatuotas vyras paliau atkuto ir pradėjo bėgti link išėjimo. Kai jau beveik buvo jį pasiekęs ir drebančiomis rankomis bandė įkišti raktą į duris, išgirdo ramius, lėtus žingsnius sau už nugaros. Minutei jo širdis sustojo ir jis jau galvojo mirs iš baimės. Sukaupęs visą drasą jis atsisuko ir su ašaromis akyse nuslydo ant žemės priešais vaikiną. Liucijus išsišiepė ir pradėjo juoktis. Nuo to juoko daktarui visas kraujas sustingo kūne, o širdis plakė vis greičiau ir greičiau. Nustojęs juoktis vaikinas pagriebė vyrą už kaklo ir be jokių pastangų pakėlė nuo žemės. Daktaras nebesitikėjo išelbėjimo, bet sukaupęs paskutines savo jėgas pasiekė netoliese esantį aliarmo signalą. Kolidorių užliejo šaižus skambėsys ir įsižiebė raudonos lempos. Tokiame apšvietime daktarui rodės, kad atsidūrė paties šėtono gniaužtuose. Vaikinas įsiuto ir suleidęs savo nagus jam į plaukus ir ėmėsi trankyti galvą į grindis. Katik nublizgintomis baltomis plytelėmis pasruvo kraujas. Liucijus vis daužė ir daužė negalėdamas nustoti, Jis nebegirdėjo ir nebematė nieko, išskyrus neseniai jį iš kameros išvedusį daktarą ir po plyteles pasruvusį skaisčiai raudoną kraują, kuris jau persimaišė su pilka smegenų mase. Kai pro laiptų duris pagaliau įsiveržė gauja apsaugininkų, kaikurie, pamatę kas liko iš vargšo daktaro, sustojo ir pradėjo vemti. Liucijus tada ėdė jo širdį. Jį šiurkščiai nustūmė į šalį ir suėmė, bet tasai visiškai nesipriešino. Jam vis dar prieš akis stovėjo kraujo ir pakraupusio daktaro vaizdas. Liucijus pajuto patį didžiausią malonumą savo gyvenime. Pajuto kraujo, kuris dabar tapo vienintliu maistu, skonį. Taip, kaip jis buvo nelegaliai parduotas ir naudojamas eksperimentams, jį išteisino ir uždarė į vaikų namus.  Ten jis nesiieškojo draugų, visada buvo atskirai nuo visuomenės. Jį visada marino karštis, nes jis jau buvo įpratęs prie šaldiklio temperatūros, o dabar, jis, net ir atgavęs jėgas vis vien buvo liesas, kaip marinamas badu, bet jėgos jame buvo nemažos... Visi jo bijojo, net vaikų namų prižiūrėtojai. Buvo aišku kodėl: savaitę po atvykimo, kai jį pradėjo kamantinėti naujokė mergaitė jis stvėrė jai už kaklo ir pakėlęs į orą ranka sutraiškė kaklo slankstelius. Mergaitė liko gyva o Liucijus vėl išteisintas. Jis gyveno atskirame kambaryje kur valgyt prakišdavo pro specialiai padarytą langą, bet jis nieko nevalgė, tik sedėjo nuleidęs galvą savo tamsioje kajutėje kur uždažė visus langus. Jis tapo ramus. Tie metai jam buvo paskutiniai kai jis priklausė nuo kitų. Jis tai puikiai suprato. Išmokęs skaityti rijo knygas vieną po kitos. Jo įniršis atslūgo, bet kraujo troškimas padidėjo. Jis vystėsi, tapo protingesnis, sumanesnis. Jis liko visiškai atsiskyręs nuo žmonių, bet nebeatsiliko nuo visuomenės. Dabar, žinodamas tiek, kiek jis manė jam pakanka iš vadovėlių, esančių vaikų namuose, jis ėmėsi sunkesnių knygų. Iš jų išmoko susikaupti ir atsipalaiduoti. Išmoko valdytis ir mąstyti. Išmoko valdyti kardą, įgijo neįkainojamų žinių apie magiją ir aplinkinį pasaulį. Pagaliau, kai jį išleido iš vaikų namų, gydytojai patvirtino kad jis – visiškai sveikas ir pakankamai išsilavinęs žmogus. Išėjęs į pasaulį Liucijus nusprendė susirasti valdovą, bet, jo nuostabai, jį jau senai buvo sudadęs ir išsirinkęs tas, kuris jam pasiūlė tokias dovanas, apie kurias Liucijus nė negalvojo per visą savo egzistenciją. Jis nebebuvo normaliu žmogumi nuo pat gimimo. Bet dabar jis tapo kažkuo daugiau...