Mirusio miesto naktys

Vakaro lietus nuplovė karščiu alsuojantį asfaltą, dulkėtus medžius, nuleipusią žolę, aklus pastatus, švinu atsiduodančius automobilius ir išlygino raukšles ant mano veido.



Sėdėjau miesto parke po žydinčiais kaštonais, rūkiau ir mėčiau nuorūkas į grindiniu bėgantį lietaus upelį. Kartu su lietaus lašais krito kaštonų žiedai, suteikdami vakarui keistą, artėjančios mirties nuojautą. Kaštonai verkė. Balti žiedai ant tamsaus, šalto grindinio atrodė tarsi negyvi drugiai.



Miestas kvepėjo mirtimi. Jaučiau keistą, salsvą drėgnos žemės kvapą - tokį pat, kaip ką tik iškastos kapo duobės. Prisiminiau tėvo laidotuves - tas pats kvapas, tie patys lietaus lašai ant pavargusio veido, tas pats koktumas nuo persirūkymo ir ta pati tuštuma galvoje.



Kapo duobė.

Šiąnakt miestas buvo man kapo duobė.

Miręs miestas, negyvųjų spektaklio "Gyvenimas" scena.



Gyvi numirėliai.

Mirusio miesto naktys.

"Kapinių sargas" kažkur iš aukštai viską stebi.



Kitoje parko pusėje grupelė jaunuolių brazdina gitarą ir dainuoja "Poliarizuotų stiklų" dainą "Medžiai be lapų".

Liūdna ir graži daina.

Garsas pasklinda po visą parką.

Miestas suklūsta, "kapinių sargas" sustiprina lietų ir vaikinukai, susirinkę nebaigtus gerti vyno butelius, patraukia ieškoti pastogės.



Parke vėl tylu, tik girdėti kaip lietaus lašai atsimuša į medžių lapus, purvinus suolus, šaltą grindinį, sustingusį mano veidą ir atmerktas akis.



Akiduobės pilnos vandens ir ašarų.



Lietus nurimsta.

Šlapiame grindinyje atsispindi žvaigždės.

Žvaigždės mano akyse.



Mirusio miesto naktys mirusiems.



"Kapinių sargas" užsidaro langines - jis nieko nematė.



Sekmadienio rytą bobutės eina į mišias ir garbina "dievulį" - pabandyk, paaiškink joms, kad jų "dievulis" viso labo "kapinių sargas", užmerkiantis akis, kai jam tai patogu.



Mirusio miesto naktys mirusiems.



"Kapinių sargo" "naktinis kinoseansas".



Keep on acting. I'm gone.