takas prie krioklio...

iš ašarų ir juoko
vaivorykštė išsiskleidė…
susitiksime prie krioklio,
užmiesty, tuopų pavėsyje…

ekrane nebylūs žodžiai
neišduoda pirštų virpėjimo…
pasaka, kurios neteksime,
vos tik ja patikėję…

lietus per šiltą asfaltą
basas nubėgo…
vykimės – toks žaidimas,
nepaliečiamą liesti…

paklydau – ne klystkelyje,
pražuvau –  kad skrisčiau…
užbūrė laimingi vėjai
ir akių žaltvykslės.

kur slapta renkasi
atvirumo akimirkos?
tu žinai taką prie krioklio,
aš – link tuopų pavėsio…