Mariškinėliai

Mano kaimynas iš viršaus visiškas girtuoklis. Jam gyvenimas susišiko, kai jis vedė,
žmona pradėjo slysti į kairę, o jis pradėjo gerti. Po dešimties metų santuokos – vienas prasilakęs, kita kurva.
Tik taip ir nesupratau, kuris dėl tokios šeimos tragikomedijos kaltas.
           
Taigi prieina mano kaimynas prie manęs ir pradeda girtis - matai naują darbą gavo. Valytoju sporto centre.
Ten neblogai, bent jau leidžia burnelę padaryti, sako jis man, jo veidą papuošia nuoširdi tridantė senio šypsena.
           
Iš krepšio ištraukia pora naujutėlių marškinėlių. Nori, imk – dykai. Tai kad, sakau aš jam, užrašas ant drabužio „Žalgiris - LKL čempionai“,
nesamonė - taigi kaimo plytos, Lietuvos Rytas nugalėjo. Nu jo žinau, aiškina jis man, supranti,
čia jei būtų laimėję tai tada savo praikaituotas senas būtų pakeitę naujomis. Kadangi apsišiko, tai jas, kaip ir išmesti reikia,
o aš galvoju gaila - naujas daiktas, išpyškino jis man. Nu kaip ir taip, bet vistiek niekas nenorės jų vilkėti.
Tai tarsi įžeidimas patiems žaidėjams, o gal ir per didelis naivumas, sakau aš jam.

Eee... nu taip, žinau. Vargšai vaikai, jis man netikėtai sako, šitaip stumdosi stengiai aikštėlėje, tokie pinigai investuotjami į juos.
Tokia atsakomybė, jei dar prieš mačą juos čempionais padaro. Ir niekas nenori, kad jie apsišiktų, užbaigia savo kalbą senis.
Taip, niekas nenori, kad jie apsišiktų, pritariau.