Bobutė, kuriai viskas nepatikdavo

Žvarbias žiemos dienas, šlapią rudens dieną, žibučių kupiną pavasarį ir net karštą vasarą pas mus gyvena bjauri bobutė, kuri tik vaikšto ir bumba.
Aš, kartu su Jonu, Vytautu, Algirdu, su mažuoju Kazeliu ir Laurynu visą savaitę vaikščiojame į kiemą. Pas mus supynės yra. Ir dar - laipynės.. Čiuožykla. Taip mums linksma visiems būti, žaisti..
Mes sau ramiai žaidžiam, įeina ta sena bambeklė.
- Ką gi jūs čia veikiat, šiukšles geriau rinkit! Kur čia dviračius pasistatėt? Kodėl rėkaujat? Nustokit tuoj pat!
„Siaubas.. Kaip ji šitaip gali gyvent? O aš tai tikrai žinau, kas ramiai gali gyvent. Intiligentai, kurie gyvena vieni. Arba mūsų lietuvių kalbos mokytoja. Va ji tai tikra ramybė - nei šaukia ant mūsų, nei rėkauja, ir mes ramūs per pamokas prasėdim.. „
Staiga mano mąstymus nutraukia JI:
- Nustokit šaukt!
- Kad mes nešaukiam, - šnabžda Algirdas Jonui.
„Hmm, galvoju, ji tikrai kažkokia keista. „
JI nuėjo pašerti savo kačių. JI jų tiek daug turi! Neduok Dieve!
Mes turėjom laiko pažaisti RAMIAI! Jėėėėėė!
Laurynas buvo kapitonas. Aš būriavau! Visi kiti buvome keleiviais. Buvau atsinešęs sausainių. Tokie skanūs, bet kažkodėl 'Gaideliu' pavadinti. Kodėl?.. Gal iš Gaidelio padaryti? Kažko aš nesuprantu..
Bobutė grįžo. Labai keistai apsirengusi. Su raudonskruosčiu obuoliu rankoje. Žinojau, kad tikrai ne mums, nes JI labai gobši.
Man tėtis sakė, kad TA bobutė šežofrinikė. JAI viskas vaidenasi. Pavyzdžiui, išėjusi į laiptinę, (aš žiūrėjau pro durų skylutę) pradėjo ant kažko šaukti. Tiksliau ant nieko. Ten buvo tuščia vieta, o ji spiegė kaip nesveika. Cituoju:
- Ką Tu padarei?! Sakiau Tau, kad nereikia tų berti į tą raudoną pintynėlę! O Tu pribėrei! Per Tave visas šitas namas sprogs! Ir mano kačiukai, viskas! Eik iš mano namų ir nebegrįšk! Ačiū ir viso gero!
Tada JI trenkė durimis ir murmėdama išėjo.
Pajutau, kaip jos nekenčiu. Jeigu.. bet ne.. Jeigu ji būtų tokia kaip mūsų lietuvių kalbos mokytoja.. Arba kaip mano mama?! Kaip samgu būtų su ja pasišnekėti. Bet tai tik svajonėse. Nors gal..
Kitą dieną užėjau pas ją. Tuk tuk!
- Kas ten?, - pasigirdo rimtas balsas.
- Čia.. Matas, Matas..
- Užeik!
Visai nesitikėjau jos tokio atsakymo. Niekada nebuvau pas ją atėjęs, net prie durų nestovėjau, nes pribijojau..
Pajutau keptų keksiukų kvapą. Per kūną nuėjo šilti šiurpuliukai.
- Atsisėsk, pasivaišink.
Nustebau. Jos namai buvo visai gražūs. Prisėdau ant sofos, tokios  išpuoštos gėlytėm, margais drugeliais.. Labai minkšta, kvepėjo šienu. Ak, šienas! Vasara kaime.. Ir čia kieme. Su bobute. Ne tokia jau ji ir baisi.. Bet kodėl, kodėl ji taip elgėsi?
- Atsiprašau, galiu jūsų paklausti?..
- Žinoma, klausk! Ir valgyk, nesidrovėk!
- Kodėl jūs taip elgėtės? Na, rėkėte ant mūsų?..
- Tai liks paslaptimi, gerai, Matuk? Nuo šiol aš su jumis būsiu gera, kaip tikra močiutė. Ir žinok, Matuk, blogas žmogus gali pasikeisti į labai gerą..:)