Ar mes ne pažįstami?

        Pavasaris. Metas, kai žolė nusimeta sniego rūbus ir tiesia galvą į saulę. Eidamas senamiesčio siaura gatvele prasilenkiu su žavia panele. Pagalvojau, užkalbinsiu panaudodamas seną gerą techniką:
        - Atsiprašau, kad trukdau, tačiau ar mes nebuvome anksčiau susitikę?
        Atrodo, kad ją sudominau, nes mergina sustojo ir susikaupusiu žvilgsniu peržvelgė mane nuo galvos iki kojų.
        - Gali būti, - nepatikliai primerkus akį teištarė.
        Jau buvau bepradedąs kalbinti, kai ji pirma pertraukė kelių akimirkų tylą:
        - Ar tik nebūsi Anzelmas?! – džiugiai sušuko, tačiau kiek surimtėjo. – Kodėl per Naujuosius Metus pas mane ant eglutės sukabinai karbonadus?
        - Emm... – sutrikau bene pirmą kartą kalbindamas panelę. – Ne, aš ne Anzelmas ir...
        -Tadai! Atleisk, kad supainiojau! – pertraukė žaliaakė. – Kartu lankėm vidurinę, ar ne? Pameni, kaip berniukų tualete bandėm žolę? – nostalgiškai bei šelmiškai sukrizeno.
        - Tai kad aš ne Tadas ir žolės nesu rūkęs... – visai pasimečiau.
        - Ar tik ne tu mirksėjai man kalėjime, kai brolį lankiau? Pameni – vienoj kameroj sėdėjot... Siuntinėjai man begales laiškų. Nereikėjo – vis tiek po pirmojo aš visus juos deginau... – kaltai išsiviepė.
        - Ne, ne! Nebuvau aš jokiam kalėjime! – sušukau ir susigėdau, kai keletas aplinkinių įbedė į mane susidomėjusius žvilgsnius. – Vėl apsirikai, aš tik...
        - Tu mamos bendradarbis, - vėl pertraukė ji. – Smagiai tada tavo kabinete padūkom... Stalo koją sulaužėm... – droviai nusuko akis. – Tačiau labai įsižeidžiau, kai sužinojau, kad tu taip ir su mano motina...
        - Man atrodo aš apsirikau – nepažįstu aš tavęs, - ir nenoriu pažinti, pamaniau. – Man laikas eiti jau... – ryžtingai nusprendžiau užbaigti pokalbį.
        - Palauk! Žinau! Tu tas santechnikas, kur mano tualetą taisei! Vos tik prispirdavo mane reikalas, sakydavai: “Negalima dabar! Gali nors į mikrobangę šikt!” Grubus buvai... Todėl ir nemokėjau už darbą...
        - Man tikrai jau laikas... – jau eidamas mestelėjau ir pasukęs už kampo paspartinau žingsnį. Dar girdėjau jos balsą: “Jeronimai!? Juliau! Tu Kęstas!...” , bet nesustojau.
        Baisu net pagalvoti, jei būčiau kalbinęs kitaip...