Rašyk
Eilės (72250)
Fantastika (2173)
Esė (1688)
Proza (10354)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 19 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Šiandien aš jums noriu papasakoti istoriją, kurios jau nepamena nei jūsų tėvai, nei seneliai. Tai atsitiko tada, kai gyvuliai ir žmonės dar kalbėjo viena kalba, o neprieinamose vietose gyveno ne tik burtininkai ir žyniai, bet ir tokios būtybės, kokių nei sapne neregėjote.
Tais laikais garsi buvo viena karalystė. Jos derlingos žemės išaugindavo puikų derlių, miškai knibždėjo laukinių žvėrių ir paukščių, upėse ir ežeruose buvo gausu žuvies, kalnuose – aukso ir brangakmenių, bet didžiausias turtas buvo karaliaus duktė, nematyto grožio princesė, prieš kurios grožį galvas lenkė pačios gražiausios gėlės. Laisva, kaip nesulaikomas vėjas, ir laiminga, kaip tyras kalnų upelis, ji augo savo tėvo namuose. Bet kokia graži ji buvo, tokia ir išlepinta. Net ugnis nusileido jai savo aikštingumu ir nesukalbamumu. O kai princesė užaugo ir atėjo laikas ją išleisti už vyro, karalius išsiuntinėjo šauklius ir žygūnus po visus karalystės užkampius, po kitus kraštus, tikėdamasis surasti jai tinkamą jaunikį. Tačiau kuo daugiau jaunikių atvykdavo į karaliaus rūmus, tuo grubiau su jais elgėsi princesė. Nei vienas jai neįtiko nei savo išvaizda, nei brangiomis dovanomis.
Kartą į valdovo pilį atvyko keistas nepažįstamasis. Visa jo svita jojo juodais žirgais, apklotais purpurinės gelumbės skraistėm, pažabotais paauksuotais žąslais. Raiteliai buvo tarsi suaugę su žirgais. Tokios puošnios svitos karaliaus akis dar nebuvo regėjusi. Jos priešakyje jojo pats Tamsos riteris. Raitelio kūną dengė ilgas tamsiai mėlynas šilkinis apsiaustas, o ant krūtinės kabojo sidabrinė grandinė su masyvia sage. Vėjo išdraikyti plaukai padrikai krito ant plačių pečių. Rūmų damos net aiktelėjo iš susižavėjimo, kai jo žirgas grakščiu šokio žingsneliu apsuko pilies aikštę, o po to priklaupė prieš karalių ir princesę ir nusilenkė. Nuščiuvusi  minia laukė, kas bus toliau.
-Mano pilyje visuomet laukiami tokie garbingi svečiai, - pasveikino jį karalius.
-Man didelė garbė, valdove, būti čia ir prašyti jūsų dukters rankos. Sukoriau sunkų kelią, kad galėčiau bent įsitikinti, ar iš tiesų princesė yra tokia graži ir nesukalbama, kokios kalbos apie ją sklinda. Viena jau spėjau įsitikinti – nesu matęs gėlės, kuriai, atsidūrus šalia jos didenybės, nebūtų gėda dėl savo neišvaizdumo.
-Aštrus liežuvis nepadės jums sužavėti nei manęs, nei mano tėvo! -atkirto princesė. -Nesiruošiu tekėti už žmogaus, kuris verčia šokti savo arklį.
Tą vakarą rūmuose buvo itin tylu. Paslaptingasis riteris įsikūrė specialiai jam paruoštoje menėje, su puošniais baldakimais, persiškais kilimais ir kitom puošnybėm. Tačiau rodės, kad tai dabar jam mažiausiai rūpėjo. Tylus lyg šešėlis jis išslinko iš menės ir nusėlino link karalaitės lango. Maža švieselė baikščiai šokinėjo už plonutės šilkinės užuolaidos ir apšvietė du moteriškus siluetus.
-Gal jį paversti kokia nors pabaisa? -kalbėjo pirmasis balsas.
-Ne, -pasigirdo princesės atsakymas. -Pabaisa tu pavertei Kovingtono princą. Tada tėvas stebėjosi, iš kur jų atsirado mūsų žemėse. Žuvo du riteriai, kol ją įveikė.  Geriau sumąstyk, ką nors kita.
-Galėčiau jį užkerėti. Paruošiu tokį gėralą, kuris taip sumaišys jam protą, kad jis užmirš ne tik tave, bet ir savo kilmę.
-Taip ir padaryk, tik žiūrėk, kad tai pasisektų…
Tuo tarpu moteris, kuri kalbėjosi su princese, praskleidė užuolaidą ir riteris galėjo puikiai įžiūrėti  senąją pilies raganą.
-Noriu, kad ryt ryte su juo  viskas būtų baigta, - kalbėjo princesė. - Aš netekėsiu už šio riterio, o tu man už tai paruoši dar vieną dalelę savo stebuklingo grožio gėrimo.
-Noras būti pačia gražiausia pražudys jus pačią, -burbtelėjo senė. –Bet tiek to, susidorosiu su šiuo riteriu taip, kaip ir su visais kitais, bet žiūrėk, už tai mokėsi man savo jaunyste.
Tai tarusi senoji kerėtoja išėjo iš princesės kambario ir lig pačio ryto lindėjo užsidariusi savo tvankioje buveinėje.
Rytą gyvenimas pilyje virė kaip įprastai. Gausybė tarnų paruošė ištaigingą pusryčių stalą, prie kurio susirinko karališka šeimyna. Atėjo ir Tamsos riteris. Niūrios akys piktai žvelgė iš po juodų it anglis antakių. Tuo pat metu jo palyda įvedė raganą.
-Esu dėkingas karaliui už svetingą priėmimą, - kreipėsi į jo didenybę riteris. -Bet nesitikėjau, kad mane taip svetingai priims ir princesė. Už tai jai ir jos “kambarinei”  norėčiau įteikti dovaną, kurios jos nepamirš visą gyvenimą.
Rūmų damos ir kavalieriai vos nepametė apatinių žandikaulių išgirdę tokius riterio žodžius, bet vietoj įsivaizduotos brangios dovanos jie taip išsigando, kad taip ir liko stovėti it sustabarėję. Mėlynas  Tamsos riterio apsiaustas it didžiulė nakties skraistė apgaubė visą pilies menę. Veriantis šaltis sukaustė  čia buvusius žmones, o iš nežinia iš kur kilęs vėjas ėmė taršyti plaukus, drabužius, versti iš kojų pačius tvirčiausius pilies vyrus. Vienas Tamsos riteris stovėjo tvirtai, apšviestas šaltos melsvos spalvos auros.
-Už tai, kad garbini grožį, -kreipėsi jis į princesę, - iš tavęs jo neatimsiu, bet už tavo klastą ir įžūlumą dosniai atsidėkosiu! – Su šiais žodžiais atsitiko tai, ko visi labiausiai ir baiminosi – princesė ėmė mažėti ir visų siaubui čia pat pavirto balta pasipūtusia kate.
-O tau už ištikimybę - ištikimo šuns kailis! -  riteris mostelėjo raganos link ir ši bematant virto medžiokliniu šunimi. - Gal tik taip toliau kartu neniekinsit tų, kurie to nenusipelnė.
Griežtas riterio balsas peraugo į klaikų burtininko juoką. Stiprus vėjas netruko užgesinti deglų ir užtrenkti visų langų. Salėje stojo aklina tamsa.
-Tuojau pat įžiebkite deglus, užtrenkite duris, neleiskite šiam riteriui pasprukti, - šaukė suglumintas karalius, kai pagaliau atgavo žadą. –Ką jis padarė mano dukteriai, gausus atlygis tam, kas privers jį atkerėti princesę.
Tačiau kai deglai buvo įžiebti ir langai atidaryti, nei Tamsos riterio, nei jo svitos, nebuvo likę nei kvapo. Nebuvo ir princesės-katės su ragana-kale. Už jų suradimą karalius pažadėjo tiek aukso, kiek tik radėjas galės panešti.
Bėgo dienos ir naktys, slinko savaitės ir mėnesiai, o princesės niekur niekas taip ir nerado. Visoje karalystėje buvo išgaudytos katės, laukus niokojo gaujos graužikų. Nyko derlius. Karalius, gedėdamas dukters, visas karalystės santaupas išleido samdydamas vyrus, kurie diena iš dienos ieškojo dingusios princesės ir paslaptingojo riterio. Niekas nežinojo, kas jis ir kur ieškoti jo valdų, o tie, kurie manėsi radę, baimės apimti sukosi atgalios, o apie tai niekam nepasakojo. Galiausiai kraštas taip sunyko, kad jame ne tik ėmė trūkti maisto, bet ir iš visų pusių puolė priešas. Kadaise galingas miestas tapo karo nuniokota dykviete. Žūtbūt reikėjo, ko nors imtis, bet tai daryti jau nebuvo kam.
Tuo metu per tamsią gūdžią girią šlubavo maža balta katė. Tiesa iš jos balto kailiuko buvo likęs tik prisiminimas. Nuo dulkių ir lietaus jis buvo sulipęs ir taip susivėlęs, kad kliuvo už kiekvienos smulkios šakelės, o dagių subadyta letenėlė tarytum vilkosi iš paskos. Tai buvo princesė, kuriai dabar terūpėjo viena – pabėgti nuo ją persekiojančio skaliko ir kuo greičiau pasiekti Tamsos riterio buveinę. Netrukus ji atsidūrė erdvioje akmeninėje oloje. Jos vidinės sienos buvo iškaltos nemėtytų siaubingų žvėrių siluetais, kuriuos apšvietė blausi deglų šviesa. Šokant ugniai, šešėliai šokinėjo ant sienų ir padarai atrodė kaip gyvi. Menės viduryje stovėjo didžiulis juodo marmuro sostas, kuriame sėdėjo pats Tamsos riteris.
-Tai pagaliau atėjai, -prabilo šis, pamatęs princesę. - Ilgai tavęs laukiau, jau maniau, kad pasiklydai.
Tuo tarpu į salę įsiveržė šunimi paversta kerėtoja.
-Cha, ir tu čia… Jau atlikai savo darbą, o dabar štiš iš čia! -riteris mostelėjo šuns link, ir
ši netruko pabėgti. -Sveika atvykus į mano kuklią buveinę, princese. Ar neprailgo kelionė?
-Ko tu iš manęs nori? -vis dar įžūliai paklausė princesė. -Kas tu per vienas?
-Vis dar klausi manęs, kas aš? –riteris priėjo prie pat katės, paėmė ją ant rankų ir tyliai pakuždėjo į ausį. -Tu pati žinai. Tavo veidas gal ir baltas, bet siela – juoda. O ten, kur tamsa, ten ir aš – siaubas, baimė, neapykanta… Aš kaip šešėlis – ne visada jį pastebi, bet žinai, kad jis yra. O čia esi už bausmę ir kol jos neatpirksi, tol niekur iš čia nepaspruksi. Tuo pat metu princesė vėl pavirto žmogumi ir riteris nusivedė ją į požemį, pilną išbadėjusių graužikų.
-Ar pažįsti juos? -paklausė Tamsos riteris, bet nelaukdamas atsakymo tęsė toliau. -Tai žmonės, kuriuos tu ir ta ragana neteisingai apkaltinote arba nuskriaudėt. Čia ir visi užkerėti riteriai, kurie prašė tavo rankos, ir jų svitos… Rūpinkis jais taip, kad jie ir vėl virstų žmonėmis. -Taip taręs jis užtrenkė sunkias geležines duris ir princesė liko su tais, kuriuos kadaise nuskriaudė. Niekas negirdėjo jos prakeiksmų, grasinimų, o kai pagaliau ji susiprato – ir ašarų. Bėgo laikas. Susitaikiusi su likimu princesė rūpinosi žiurkėmis ir pelėmis tol, kol vis daugiau jų atvirsdavo žmonėmis, o su kiekvienu atvirtimu dingdavo ir dalelė merginos grožio. Visas žavesys, kurio ji iki tol akino praeivius, tebuvo senos raganos burtai. Sulig ta diena, kai atvirto paskutinysis užkerėtas princas,  princesė niekuo nesiskyrė nuo paprastų kaimo mergaičių. Nuo požemio patamsėjo paakiai ir oda, suaižėjo rankos, nutriušo plaukai. Tokią ją ir rado karaliaus kariai, kai Tamsos riteris pagaliau ją paleido. Nuo to laiko daugiau niekas nevažiavo jai pirštis, o gandai apie jos nedorybes apskriejo visas gretimas karalystes.
Taip Tamsos riteris pamokė princesę, kuri vardan savo grožio užmiršo tai, kas buvo daug svarbiau. Kitoks likimas ištiko jai padėjusią raganą, bet tai jau kita istorija.
2008-02-12 16:09
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-02-27 11:13
vilnelė vėl
koliažas iš kitų pasakų, bet nieko tikrai savito.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-02-14 17:25
fata_morgana
ar nebūsiu aš kažkada mačius filmo ar animacinio filmuko tokio tema, kažkaip man visa tai girdėta...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą