dailininko rytas

Garuoja stogas.
Lėtai išlieji
pailsusį okeaną,
kaustomą slėnio.

Nukratau erškėtuogės
balzganą vandenį -
tai pievos šauksmas ryte.

Juodalksnyje
ištirpsta raudoni žiedai,
nelyg citrininiai ledai
karštą pienių vasaros
dieną.

Vėl ir vėl
kylu taku, kur
tu pieši upės vingį.
Akvarelė lėtai auksuoja.

It prie nebylio medžio
prinešu virpėjimo žvakę -
suodiną memento laetitia.

Atmink mano atspindį
eilėse beržo tošyje.



(Metus brandintas ir šįvakar perkurtas 2007-01-18 kūrinys)