Žmogus

Švelnus ankstyvo pavasario oras vėl kedena plaukus ir įpučia į širdis džiaugsmo. Bet rakindama savo butuko duris pastebėjau, kad ne visiems pavasaris sužadina šiltus jausmus. Visad tylus kaimynas Juozas net nepakėlė į mane akių, o eidamas koridoriumi taip glaudėsi prie sienos tartum norėdamas susilieti su ja ir išnykti.
Bet aš jį pastebiu kiekvieną dieną ir stebiuosi kaip žmogus gali gyventi tik egzistuodamas. Gyventi be kitų žmonių, ar tai gyvenimas?
Pagaliau nusprendžiau apsilankyti pas jį ir galbūt ištraukti vieną kitą žodį. Pabeldus į duris teko ilgokai palaukti, bet niekur trauktis nė neketinau, nes puikiai žinojau, kad jis tūno namie. Po kelių pakartotinų beldimų atsidarė durys ir išvydau vis tą patį niūrų veidą. Įbestos akys žiūrėjo į mane ne kaip į žmogų, bet kaip į daiktą. Bejausmės, besielės, vedančios žmogų tik žemiškuoju taku, bet ne gyvenimo vingiais.
Per visą mano sielą nuėjo šiurpas. Pajaučiau, kad stoviu ne prie žmogaus, o prie antžmogio. Sudarkytos sielos, tuščių akių, tuščios esybės. Tekina pabėgau netarus nė žodžio.
Ir vėl pavasaris! Vėl saulė geltonkasė šildo skruostus, kelia žmogų aukščiau. Vis į dangų, vis į dangų norisi vis žvilgtelt..