[romano ištrauka]
Tai prasidėjo visai netikėtai, kai vieną dieną staiga užgeso dangus...
Iš žydro, pritaškyto baltų debesų – debesėlių, jis tapo juodas lyg anglis, tik saulė žioravo savo vietoje, kosmoso tuštumoje, apsupta trilijonų žvaigždžių. Dingo debesys, dingo vėjas. Prapuolė ir menki oro gūsiai, vėdinę Dariaus suprakaitavusį veidą.
Vaikas klūpėjo palinkęs virš mirštančios senolės. Moters drabužiai ties krūtine buvo permirkę krauju, laiko jai buvo likę visai nedaug. Kvėpavo ji giliai, lyg vis dar tikėdamasi susigrąžinti prarandamas jėgas, tačiau jėgos seko, o tamsiame skersgatvyje nebuvo jokio stebukladario, galinčio išgelbėti gyvybę. Pasaulis tą akimirką paskendo nenormalioje tyloje, kurioje senolės alsavimas atrodė neįprastai garsus.
- Kas tu? – paklausė ji, stengdamasi įžiūrėti vaiką gęstančiomis akimis.
- Aš Darius... Mačiau tą vyrą, kuris jus puolė. Kas jis toks?
- Nežinau. Bet jis blogas, vaike... Jis pavogė dangų, - pasakė ji gergždinčiu balsu.
- Aš paskambinsiu į greitąją.
- Pavogė dangų, smeigė peiliu... Nepadės greitoji, vaike. Žmonės išsigandę, girdi? Jie mato juodą dangų... Greitoji nespės...
Darius laikė telefoną rankoje ir nežinojo, ką daryti. Jis nenorėjo, kad ji mirtų jo akivaizdoje.
- Turi sugrąžinti dangų, - atsiduso ji.
- Juokaujate? Man dar tik keturiolika, o tas ilgšis ginkluotas!
- Sugrąžink dangų į vietą. Surask mano anūką, mažylį Albertą...
- Jeigu tas vyras iš tiesų pavogė dangų, tuomet jis turėtų būti dievas! Aš tik žmogus, kaip aš galiu kažką padaryti?
- Mano piniginėje... – atsiduso senolė paskutinį kartą, tačiau Darius nenorėjo to pastebėti.
- Aš net nežinau, kur jis nuėjo!.. Nemačiau, į kurią gatvę pasuko! Ne...
Ji nebekreipė į jį dėmesio, stebėdama kažką aukštai virš jo galvos. Dariui staiga pasirodė, jog ji nuliūdo dėl jo pasakytų daugybės „ne“.
Jis pažvelgė į savo telefoną, kur taip ir nesurinko nė vieno skaičiaus. Ekrane atsispindėjo juodas kosmosas ir žvaigždės.
- O iš kur jūs žinote, kad jis pavogė tą dangų?.. – sumurmėjo išsigandęs Darius, stebėdamas negyvos moters akis.
Senolė nieko neatsakė. Gulėdama ant grindinio akmenų, ji, regis, šypsojosi.
Jos rankinukas voliojosi nutėkštas prie sienos. Darius atsistojo, šiek tiek pasvyravo, jausdamas savo sumedėjusias kojas, tada žengė artyn prie daikto. Nežinojo, kodėl nusprendė pasukti į šį skersgatvį, neprisiminė, kokia jėga privertė jį prisiartinti prie mirštančio žmogaus, užuot lėkus kviesti pagalbos.
Dabar nežinojo, kodėl jam reikia pamatyti, kaip atrodo tas Albertas...
Kažkur netoliese klykė žmonės. Kažkas rėkė, kad tuoj leisis ateiviai, reikia bėgti slėptis.
Darius pakėlė rankinuką, nekreipdamas dėmesio į kylančią paniką. Pravėręs nesunkiai atrado piniginę. Joje buvo keli banknotai, žvangėjo smulkios monetos. Viso kito nesuspėjo apžiūrėti, nes kažkoks vyras (greičiausiai stumtelėtas) įvirto į skersgatvį ir įsistebeilijo į jį, išpūtęs akis. Išvydęs negyvą moterį jis trumpam pamiršo juodą dangų ir savo isteriją.
- Žmogžudy! – sukriokė jis baisiu balsu, gniauždamas kumščius ir artindamasis link susigūžusio Dariaus. – Atiduok piniginę, žmogžudy!
Vaikas akimirksniu atsitokėjo ir pasipustė padus į priešingą pusę. Gal pusę minutės girdėjo besivejančio kriokimą ir šnopavimą, kuris netruko ištirpti minioje, į kurią įlėkė. Būdamas gerokai smulkesnis, jis lengviau nardė tarp žmonių. Pyko, kad turi bėgti ir negali sustoti, drąsiai atsisukti prieš tą žmogų ir atsikirsti. Besivejančiajam tiesa greičiausiai nerūpėjo.
Gatvės ir gatvelės sankryžoje žviegė signalizacijos – susidūrė penki automobiliai. Po sportbačiais sutraškėjo stiklo duženos. Darius girdėjo verkiančią moterį ir kažką vapantį vyrą, kuriam padaryta žala jau neberūpėjo. Jo paties vos nepartrenkė kažkokie vaikai, bėgantys kiek kojos neša nuo nematomo pavojaus.
Kur gi jis pats skubėjo?
Darius sustojo ir prisiminė, jog keliavo visai ne į tą pusę. Taigi – traukė pas Miglę, kai staiga pastebėjo skersgatvyje aukštą, juodai apsirengusį vyrą, kurio ilgas apsiaustas, regis, šoko kažkokį šokį aplink vargšę senutę. O gal jis pats straksėjo, atlikinėdamas kažkokį nesuprantamą ritualą. O kai jį pabaigė – moteriškė krito sukruvinta krūtine, o ilgšis atsisuko į Darių ir bjauriai išsiviepė. Vaikas tik ir tematė tą baltą šypseną, nes tada jo dėmesį atitraukė virš galvos besiplečianti juoduma.
Dangus pražuvo, ilgšis paspruko, o jis...
- Miglė... – sunkiai atsiduso Darius, vis dar išvargintas pašėlusių lenktynių. Jis pažvelgė į piniginę, kurią buvo paslėpęs kišenėje. Nusprendė, kad viskas ir taip pernelyg blogai, kad kažką galėtų „sutvarkyti“. Tvarkyti turi suaugusieji, o ne jis. Net ir dangaus spalvą...
- Miglė, - pakartojo sau ir įsidėjo piniginę atgal į kišenę, nusprendęs jos turinį panagrinėti vėliau.
Grįždamas atgal išgirdo duslų sprogimą, privertusį suvirpėti iki pirštų galiukų. Apsidairė, bet nepastebėjo nieko, kas galėjo sukelti tokį garsą. Greičiausiai šaltinis buvo toli.
O eiti gatve atrodė vis sudėtingiau – negana to, kad virš galvos spindėjo visos tolimos galaktikos, dargi žmonės aplink jį, regis, vis labiau neteko proto.
- Ar tu tai irgi matai?!.. – apsiverkusi, susivėlusi ir snargliais apsitaškiusi moteris kibiais pirštais stvarstė už jo skvernų, tikėdama, kad ji dar neprarado sveiko proto. Kad dar ne ji viena tokia. – Dangus juk žydras, nejaugi tu nematai?!
- Ir kas čia tokio? – nusipurtė jis įkyrėlę, įšokdamas į laisvesnį skersgatvį. Pabėgėjo kelias dešimtis žingsnių, stabtelėjo prie gintaro parduotuvės, saugodamasis agresyviai nusiteikusių savininkų, kurie jau nebeketino įleisti pirkėjų. Stiklas buvo įskeltas, tačiau net neketino išdužti.
Miglė...
Namas, kuriame ji gyvena, jau visai netoli. Štai tas skersgatvis, kuriame...
Išvydęs negyvą senolę, apstotą kažkokių neaiškių tipų, jis tik susigūžė ir, pasukdamas savo keliu dar pagalvojo, kad jos išėjimas į anapus galėjo būti gražesnis.
Jis galėjo ir pažadėti jai, suteikti paskutinę viltį. Nors ir nebūtinai tikrą.
Kieme žmonių nebuvo ir tai jį nuramino. Galvoje vis dar skambėjo klyksmai, išgirsti už kelių posūkių. Kas čia tokio, jei dangus ir juodas? Juk niekas dėl to nemirė.
Du apkarpyti erškėčiai žymėjo laiptų pradžią. Viename krūme kažkas paliko plastmasinį žiedlapį su nuplyšusiu kaspinėliu. Viskas nušviesta, lyg dieną. Ir tik juodas paveikslo dangus sudarė įspūdį, jog dabar naktis, o visas apšvietimas – ne Saulės, o kelių galingų žibintų darbas.
Jis palypėjo kruopščiai nugludintais (per vidurį net įdubusiais) laiptais iki pirmos aikštelės ir pasuko prie rusvų durų, šalia kurių įmontuotas skambutis nekantriai pamėgdžiojo neegzistuojančio paukščio dainą. Darius kantriai laukė, nepaliaudamas dėbčioti į juodą kosmosą virš galvos. Kažkodėl ir jį suėmė kažkoks keistas nerimas. Lyg ir lengvas raginimas kažkur bėgti, slėptis ir ruoštis. Tačiau kam – jis nežinojo.
Durų niekas nė neketino atverti. Dėl visa ko jis paspaudė skambučio mygtuką darsyk, o galop iš įpročio palenkė durų rankeną.
Miglės tėtis galėjo miegoti. Jis vienintelis merginos šeimoje negirdėdavo, jei kas nors skambindavo. O jeigu namie jis tebuvo vienas, jam lyg ir nebėra ką veikti prie šių durų.
Tačiau durys nebuvo užrakintos. Darius akimirką stebeilijosi į tamsą tarpduryje, tada įsidrąsino ir šmurkštelėjo vidun.
Ne, jo net neketino pasitikti. Nepaisant to, jis aiškiai girdėjo murmesį kažkur už durų. Kažkas irzliai niurnėjo, lyg ir dejavo – sunkiai apibūdinamas garsas, ypač kai tokius slopina seno pastato sienos. Darius atvėrė duris ir pažvelgė į Miglę, kuri nė neketino slėptis ir laukti kažkokio nežinomo pavojaus.
Ji sėdėjo savo lovoje. Ne, greičiau klūpėjo, nors iš tiesų poza priminė ir viena, ir kita. Atrodė, jog apkabinusi ir užsigulusi savo kelius ji nosimi stengiasi kažką parašyti ant sujauktų patalų. Susitaršę plaukai ir užtinusios akys akimirkai suklaidino Darių – jam pasirodė, jog žvelgia į pasigailėtiną Miglės parodiją, kažkokią kitą merginą. Kažką, kas galėjo būti jo draugė, bet jau nebebuvo.
- Migle, - ramiai pasakė jis, tvardydamas kylančią baimę, - ką čia darai, Migle?..
- Nn-nuuu, - sukūkčiojo mergina, kilstelėdama į jį savo veidą. Iš ryto paryškintas akis dabar puošė ilgos, ašarų išpieštos juodos gijos. Darius taip ir nesuprato – ji verkia, ar visgi bando tai nevykusiai suvaidinti.
Vis dėl to, išvydusi jį mergina lyg ir atsitokėjo. Ji skubiai ištraukė iš po kelių rankas ir ėmė braukti delnais veidą, stengdamasi pašalinti nuo jo ašaras ir viską, kas ištekėjo iš nosies. Regis, Miglės makiažui tas nepatiko.
- Dar... – ji užsikirto, ropšdamasi nuo lovos ant grindų, - Dariau, ar TAI vis dar... ten?...
- Tu apie juodą dangų?
- Ahaaa-a, - pažvelgė baimingai į langą, tačiau ten dangaus nesimatė – užuolaidos patikimai užstojo vaizdą. – Ar mes mirsime? Ar mus dabar gyvus pasiims ir keps ugnyje? Dariau?..
- Nekalbėk niekų, - jis paėmė ją už rankos ir ištempė į holą. Atvėrė vonios kambario duris, įstumdamas ją pirmą. Uždegęs šviesą ir atsukęs vandenį plovė nuo sustingusios Miglės veido isteriją ir makiažą. Ji net nebandė jam padėti. – Kas tau sakė, kad mirsi? Tik dangus pajuodo – štai ir viskas. Nuo juodo dangaus niekas nemiršta.
- P... pažadi?
- Ar aš panašus į Dievą? – pyktelėjo jis. Pyko, kad ji, kuria tiek laiko žavėjosi, dabar rodo tokį pasigailėtiną veidą. Kur pražuvo ankstesnė Miglė? Toji, kuri buvo geriausia iš visų?
- Man baisu, Dariau...
- Matau, - atsakė jis be jokių emocijų. – Ne tau vienai. Pilna gatvė...
Nusprendė neminėti, kas vyksta gatvėje. Gal vėliau, jeigu ji nusiramins.
- Kur tavo mama ir tėtis? – prisiminė. – Kodėl durys neužrakintos?
- Nežinau... - balsas į žodžio pabaigą užlūžo, ji vėl isteriškai cyptelėjo sau po nosimi ir ėmė verkti, stovėdama prieš jį ir linguodama. Grimasa buvo tokia keista, kad jis vos sulaikė nenumaldomą norą trinktelėti durimis ir bėgti kiek kojos neša – gal namo, o gal kur nors į kalną, kad galėtų ramiai pagalvoti, stebėdamas naują dangų.
- Migle, - papurtė ją, - Migle, nusiramink! Matai, aš neverkiu. Na ir kas, kad dangus pajuodo? Kas čia tokio? Gal tai kokia nors naujoviška pašvaistė virš mūsų galvų?
- Uhuuu, - pritarė ji. Tvardėsi sunkiai. Vis dar negalėjo atsikratyti minčių apie galimą mirtį ir amžiną kančią ugnyje. Juk mama kažkada tiek gąsdino – jeigu neklausys jos, atsivers mergiščiai pragaro vartai. Dangus suanglės, pradės lyti ugnimi ir kad trenks ją į planetos gelmes, kur velniai lavą šakėmis maišo...
Miglė klaikiai bijojo suanglėjusio dangaus. O dar labiau – patekti į planetos gelmes.
Tačiau Darius atrodė toks nepaaiškinamai ramus, kad galop netgi ji ėmė suprasti – vyksta kažkas kita.
- Man taip baisu, - kaip ir ta pamišėlė iš gatvės, ji kabinosi nagais į jo drabužius. – Taip baisu... Pažadėk, kad neišeisi ir nepaliksi manęs nukristi pas juos...
- Gerai, - pažadėjo jis, kęsdamas jos isteriją. – Liksiu čia, Migle. Lauksime tavo tėvų. Pažadu...
Nors ir nepasitikėdama jo žodžiais, ji pasijuto šiek tiek saugesnė.
---
Miglės tėtis nebuvo užmigęs savo krėsle, kaip Darius tikėjosi iš pradžių. Jis ir Miglės mama sugrįžo laikrodžiui išskambinant šeštą valandą – abu uždusę, išsigandę, tačiau labiau apimti pykčio nei isterijos.
Ponui Jeronimui visai nepatiko, kad žmonės tapo tokie bukagalviai ir agresyvūs. Žinoma, nesuprantamas dangaus fenomenas gąsdino visus, tačiau juk nebūtina tiek kraustytis iš proto, kad gatvėje imtum skelbti paskutiniosios dienos ištraukas iš Šventojo Rašto, ar kitokios panašios literatūros. Arba staiga pamiršti vairavimo įgūdžius ir imti gainioti praeivius šaligatviais. O dar labiau piktino tvarkos sergėtojų nesugebėjimas tokią akimirką imtis ryžtingų veiksmų – jis būtų tikrai panaudojęs vandens patrankas, ar kokias nors dujas. Kas žino, ko jie ten prisikišę į savo arsenalus?..
Vėliau teliktų surinkti labiausiai isterikuojančius ir uždaryti juos į saugią vietą.
Bet ne – jis turėjo brautis iki pat namų ne tik pro civilių, bet ir pasiutusių policininkų šutvę. Kas per diena?..
- Dariau, berniuk mano, - rimtai tarė jis, pastebėjęs svečią, - tavim dėtas dabar nekiščiau į gatvę nosies. Pragaras! Pasiutusių žmonių sukeltas pragaras...
Šioje vietoje Miglė vėl ėmė baugiai krūpčioti Dariaus rankose ir Jeronimas nutilo, sunkiai atsidusdamas. Jo žmona buvo tvirta moteris, nepasiduodanti pakvaišusios minios spaudimui. Visada galvodavo savo galva, o jeigu nebūdavo tikra savo sprendimu – žvelgdavo į jį ir priimdavo sprendimą pagal Jeronimo veidą. Jeigu šis supykdavo – pykdavo ir ji.
O štai duktė atsigimė į kažką trečią – nei ji galvojo savo galva, nei rėmėsi autoritetu. Darius, štai, atrodo rimtas vyrukas, o mergiotė vis tiek pasiruošusi po lova lįsti. Ką jis darys su tokia, kai užaugs? Matyt, jam geriau matyti...
- Norite bandelių? – kyštelėjo iš virtuvės pablyškusį veidą Miglės mama.
Ne, bandelių jis nenorėjo.
Miglė šiuo metu neturėjo savo nuomonės. Ji vis dar laukė ugninio lietaus ir prasiveriančių grindų. Kiekvienas durų girgžtelėjimas jai atrodė panašus į plyštančių grindų lentų tratėjimą. Merginai atrodė, kad lentos tuoj prasiskirs, pro tarpus sušvis negera šviesa ir ji išslys iš Dariaus rankų, nukris į besiveriantį plyšį ir kurį laiką tegirdės jo balsą, šaukiantį ją vardu. O tada – vis karštyn ir karštyn, kol galop pūkštels, pajausdama užsiraitančią odą...
- Išgerk, - ištiesė dukteriai Jeronimas puodelį su aitriai kvepiančiu skysčiu. Darius nepažino to kvapo, tačiau įtarė – nuo nervų. Ne tie laikai, kad panašūs vaistai nesimėtytų kas antro namuose.
Miglė lėtai, bet nesipriešindama išgėrė. Vos vos susiraukė, pajutusi nemalonų skonį. Net nepaklausė, kas tai ir nuo ko. Jai dabar mažai kas rūpėjo. Net kai pajuto nuovargį, neketino paleisti savo „išgelbėtojo“ – taip ir užmigo, įsikabinusi į Dariaus pečius. Atėjęs Jeronimas atsargiai atkabino nuo vaikio dukterį ir paguldė ant sofos, prie televizoriaus, kuris šiuo metu nebuvo įjungtas. Apklostęs atsisėdo į savo mėgiamiausią krėslą ir ėmė suptis, kažką įtemptai mąstydamas.
- Ką manai? – paklausė Dariaus, mirktelėdamas į lango pusę.
- Nieko, - prisipažino šis.
- Gal ir gerai, - sutiko Jeronimas, - galvą skauda nuo minčių.
Visgi Darius galvojo – apie senutę. Apie jos piniginę ir jos anūką Albertą, kurį ji liepė surasti. Žvelgdamas į miegančią Miglę jis vis dar neapsisprendė - likti ir saugoti draugę nuo jos pačios, ar visgi pildyti senolės prašymą?
Vėliau paskambino mama. Ji ilgai kalbėjo jam, džiaugdamasi, kad girdi jo balsą ir jam viskas gerai. Klausinėjo apie dangų, apie žvaigždes. Klausinėjo apie Miglę ir Jeronimą. Norėjo žinoti tiek daug, kad galop jam įgriso kalbėti, kalbėti ir kalbėti. Pažadėjo jai, kad grįš, kai viskas nurims.
Jeronimas, klausydamasis jo pokalbio, pritariamai linkčiojo.
Kai motina galop sutiko baigti pokalbį, jam atrodė, kad jį apvogė – jautėsi išsunktas.
Prisiminė piniginę, kuri vis dar svarino kišenę. Išsitraukęs apžiūrėjo kiekvieną skyrių nuodugniau. Smulkių monetų, kortelių ir banknotų nelietė – išvydęs kruopščiai sulankstytas nuotraukas pajuto, kad kažkas viską norės atgauti.
Vienoje, beveik parudavusioje nuo laiko, kažkas įamžino jauną merginą. Gal jo metų, gal net vyresnę. Tvarkingai apsirengusi, susišukavusi, pasipuošusi jau seniai iš mados išėjusia suknele, ji, kartu su panašiai apsirėdžiusia moteriške antrame plane pozavo nežinomam fotografui. Kitoje nuotraukos pusėje buvo pakeverzota: „Rita, Agraja. 2004“
Darius vėl atvertė nuotrauką ir nustebęs klausė savęs, kaipgi čia gali būti, jog palyginti nesena nuotrauka gali taip senoviškai atrodyti? Fotografo triukas?
Kitoje, tiek pat nutriušusioje ir pageltusioje fotografijoje buvo atvaizduotas vaikas. Visai bamblys, gal šešerių metų. Tik didelės akys atrodė neįprastai – lyg žvelgtų ne nupaveiksluotas, o gyvas žmogus, ketinantis sužinoti viską, ką galima išsunkti iš žiūrovo.
„Albertas. 2005 (Niusvilis) “ – perskaitė Darius. Nežinojo, kas tas Niusvilis, bet pernelyg nesirūpino. Bus daugybė miestų bei kaimelių, kurių pavadinimų greičiausiai nesužinos per visą gyvenimą.
Dar buvo kelios kortelės su telefonais ir šiaip pastabomis, kurias greičiausiai suprato tik savininkė. Ir tik vienoje iš jų aptiko aiškią nuorodą – telefono numerį, šalia kurio perskaitė Alberto vardą.
Savo telefone tą numerį rinko bent keturis kartus – linija pasirodė beesanti apkrauta. Įrašytas balsas vis siūlė jam palaukti ir bandyti vėliau. Darius palūkėjo, vis susižvilgčiodamas su Jeronimu, kuris stengėsi nieko neklausinėti. Vėl rinko ir vėl klausė įrašo.
Ir tik paskutinis bandymas buvo sėkmingas.
- Taip? – išgirdo moterišką balsą. RAMŲ balsą, visiškai nepaveiktą juodo dangaus.
- Labas vakaras, - Darius krenkštelėjo, - Ar galiu pasikalbėti su... Albertu?
- Jis dabar labai užsiėmęs. Bet galiu jam perduoti, jeigu jums tai tinka. Arba paskambinkite po pusvalandžio.
Bamblys užsiėmęs?.. Kas tada ji tokia? Jo sekretorė?
Nustebęs Darius sumikčiojo kažką, bet tuoj susitvardė.
- Norėčiau jį aplankyti, jeigu galima. Matote, turiu labai blogų naujienų. Mane prašė jį surasti...
- Jūs kalbėjotės su Elze? – staiga pašnekovės balsas persimainė. – Matėte mūsų senelę jos mirties akimirką?
Darius net loštelėjo iš nuostabos. Iš kur, po velniais, ji viską žino???
- Ji man vardo nesakė, bet aš manau, tai buvo ji... Atsiprašau, kad aš su tokiomis naujienomis...
- Nereikia, - nutraukė jo nerišlų vapaliojimą pašnekovė. – Jūs laukiamas mūsų namuose bet kuriuo metu. Dinarberų gatvė, vienuolika.
- Kur? – žioptelėjo Darius. Tokios gatvės jis nežinojo. – Aš pats gyvenu Vilniuje. Iš miesto nenorėčiau išvykti. Bent jau ne šiuo metu.
Pašnekovė akimirkai nutilo.
- Atsiprašau, - pasakė ji, - mano klaida. Kur jūs dabar esate?
Vaikis pasakė adresą. Pabrėžė, jog tai Vilniuje.
- Labai gerai, - nudžiugo kitame ryšio gale. – Jūs senamiestyje. Aš visai netoli. Susitikime Pilies ir Bernardinų gatvių sankirtoje. Po dvidešimties minučių, jeigu jums nesunku. Tinka?
Jis linktelėjo, po akimirkos pritarė balsu.
- Iki susitikimo, - atsisveikino mergina.
Darius kurį laiką žiūrėjo į telefoną, niekaip nesuvokdamas, su kuo ką tik kalbėjosi. Visa ši istorija matavo ir jau atrodė pernelyg keista.
- Kažkur išeisi? – tyliai paklausė Jeronimas, nepaliaudamas suptis krėsle.
- Taip. Deja, turiu eiti.
- Palauk... – vyras sugirgždino krėslą, atsistojo ir nuėjo prie spintos, kurioje buvo prigrūsta visokių daiktų dar nuo senų laikų. Pasirausęs joje ištraukė nediduką daikčiuką, telpantį į delną.
- Su ginklais vaikščioti pavojinga, - pasakė jis, - tačiau dantis turėti reikia. Jei bepročiai kibs, naudok šitą.
Tai buvo ašarinių dujų balionėlis.
- Aš nemanau... – bandė atsisakyti Darius, bet Jeronimas įkišo balionėlį jam į kišenę ir patapšnojo per petį.
- Nesiginčyk. Mojuodamas peiliu gali pats tokio sulaukti, o dujos ir greitos kojos visada padeda. Keliauk. Miglę prižiūrėsim, ne pirmas kartas.
Jis išėjo, neketindamas klausinėti, kada gi buvo tas pirmas kartas ir kodėl. Miglės buvo gaila, tačiau jos silpnumas visiškai pakeitė ją jo akyse. Nebe ta tai buvo mergina...
Saulė jau pasislėpė už pastatų. Šviesos buvo gerokai mažiau, tačiau užteko aplinkai įvertinti. Kiemas vis dar buvo tuščias, gatvė, nors ir nusėta šiukšlėmis, taip pat apsivalė nuo žmonių. Iš kažkurio pastato Dariaus ausis pasiekė niūrus bambėjimas, pertraukiamas giedojimo. Kažkas meldėsi.
Pilies gatvė buvo visai šalia. Pilna stiklų, išvartytų dviračių, maisto likučių ir netgi kraujo, kurio dėmes pastebėjo ant šaligatvio. Netoliese kažkur skubėjo vieniša moteris. Beveik bėgo nuo jo. Daugiau žmonių sukiojosi prie restorano, tačiau jie nebesimėgavo maistu. Kažkas rėkė rusiškai, savo kalboje primaišydamas isteriškų keiksmažodžių. Vyrui atsikirto moteriškas, ne ką mažiau isteriškas balsas. Jų duetas lydėjo Darių gerą pusšimtį žingsnių. Daug mieliau atrodė vieniša katė, kuriai dangus, regis, buvo visai neįdomus. Ji graudžiai sukniaukė, baikščiai dėbtelėjo į Darių ir nubėgo slėptis.
Pastebėjo ir policininkus – šie, trise apstoję nematytą tipą, kažko klausinėjo. Vienas atsisuko pažiūrėti, kas gi čia eina pro šalį. Žvilgsnis atrodė labai nemalonus.
Iki Bernardinų gatvės likus visai nedaug, išvydo ir tą, su kuria kalbėjosi telefonu. Nustebo – mergina atrodė lygiai taip pat, kaip ir ta, kurią įamžino fotografijoje su senyva moteriške. Rita? Agraja? Kuris vardas priklauso jai?..
- Laba, aš Darius, - skubiai išbėrė jis, kai judviejų žvilgsniai susitiko ir jis suvokė, kad mergina jau atpažino jį. – Ši piniginė, manau, priklauso jums.
- Rita, - šyptelėjo ji ir dėbtelėjo į dangų. – Taip, tai Elzės piniginė. Eime. Gatvėje gali būti pavojinga. Mums ten...
Ji pasisuko į Bernardinų gatvę ir nusivedė jį gilyn.
- Maniau, jūs šeimos pažįstamas, - pratarė Rita. – Apsirikau. Albertas labai nori jus pamatyti. Greičiausiai norės sužinoti, kaip viskas nutiko. Tas dangus... Pirmą kartą matau tokį rezultatą.
- Kieno rezultatą? – nesuprato Darius.
- Saulmėnulio ciklo, - pusbalsiu pratarė Rita. – Štai čia. Neatsilikite nuo manęs.
Gatvelė, kurion jiedu pasuko, atrodė šiek tiek neįprastai. Darius galėjo prisiekti – tiek kartų vaikščiojęs Bernardinų gatve nė karto nematė šios vietos. Atkreipė dėmesį į medinę lentelę su išgraviruotu užrašu „Dinarberai. Nr. 12“.
Keisčiausia atrodė tai, kad ši gatvelė, siaura ir tamsi, nė kiek nepanašėjo į likusį Vilniaus senamiestį. Pastatai čia buvo suręsti iš rąstų, kiti – sumūryti iš akmenų. Stogai šiaudiniai, kai kur – degti skiedromis. Tiesiai į gatvelę leidosi akmeniniai laiptai iš antrųjų pastatų aukštų, o masyvios iškabos, šmėkščiojančios tai šen, tai ten, priminė viduramžius.
Ir tik Rita, apsirengusi šiuolaikiškai (džinsai, pigūs sportbačiai ir rusvas golfas), atrodė lyg ne iš tos epochos.
- Kur mes? – išsprūdo Dariui.
- Pomiestyje, - vėl labai „aiškiai“ atsakė Rita.
Ji stabtelėjo prie medinių durų, giliai įleistų į plačią staktą ir nulenkė juodą, primityvią rankeną.
- Prašom į vidų, Dariau. Jauskis kaip namie. Aš pakviesiu Albertą... O, štai ir jis pats!..
Jausdamasis, lyg patekęs į sapną, jis pastebėjo vaiką, kurį ji pavadino Albertu. Aštuonerių ar devynerių metų, garbanotais pilkais plaukais ir nepaprastai rimtomis akimis, vaikas stebėjo jį, lyg bandytų savo žvilgsniu išskaityti visas negandas, ištikusias Darių šią dieną. Pats buvo liesas, gerokai žemesnis, tarsi mažai valgytų ir daugiau domėtųsi tuo, kuo vaikai tokiame amžiuje palyginti mažai domisi.
- Aš Albertas, - nusišypsojo vaikas, iš karto virsdamas tik vaiku – nors akys tebežvelgė skvarbiai, manieros ir balsas liko tik mažo vaiko, – kas nutiko senelei?
- Ją... užmušė kažkoks keistas vyras... – nedrąsiai ištarė Darius. Sakyti blogas naujienas jis nekentė. Bet Albertas net nemirktelėjo.
- Gal prie stalo? – pasiūlė jis, parodydamas į medinį stalą ir masyvius suolus, sustatytus iš dviejų pusių. – Galiu atnešti pieno ir pomiesčio duonos. Papasakok man, - paprašė vaikas, - viską, ką matei. Kaip tas vyras atrodė?
Regis, šioje nedidelėje patalpoje abu Dariaus klausytojai troško girdėti jo dienos nuotykius nepaisant to, kiek baisius dalykus gali išgirsti. Rita netgi nesusigraudino, išgirdusi apie Elzės mirtį. Kai mergina grįžo su pienu ir duona, Darius pradėjo pasakoti, stengdamasis nepraleisti smulkmenų. Iš pradžių ilgokai ieškojo tinkamesnių frazių, tačiau vėliau, supratęs, kad jo gražbyliavimas klausytojams nė motais, pradėjo kalbėti sklandžiau.
Pasakodamas apie žudiką prisiminė jo keistą elgesį, „šokį“ aplink auką, plačią šypseną. Papasakojo, ko prašė mirdama Elzė, kaip spruko nuo jį persekiojusio vyro, kaip vėl nusprendė traukti senesniuoju keliu – į Miglės namus.
Ties paskutine vieta Rita atsitiesė, lyg jos nebedomintų. Albertas irgi – nuleido akis ir ėmė kramsnoti duoną. Darius nutilo.
Tik dabar atkreipė dėmesį, kad jis sėdi patalpoje, primenančioje senovinės trobos vidų. Palubėje kybojo masyvūs, kirviais apdoroti balkiai. Sienos nelygintos, balintos, grindys – kietai plūkta molinė asla. Ir masyvi krosnis kampe, šalia kurios buvo laiptai ir durys.
Ir kai atsikando duonos, pajuto kramtąs kažką daug skanesnio, nei paprasta duona, kokią pirko jo motina.
- Kokia čia vieta? – paklausė jis šiek tiek nedrąsiai.
- Dinarberų gatvė, dvylika, - atsakė Albertas. – Niusvilis.
- Nieko nesuprantu, - prisipažino Darius, - argi mes ne Vilniuje?
Albertas padėjo duoną ant stalo ir nusivalė trupinius.
- Na, vietos atžvilgiu mes lyg ir Vilniuje, - pasakė jis. – Tačiau mes nelabai Vilniuje. Niusvilis yra toje pačioje vietoje, kaip ir Vilnius, tačiau šie du miestai egzistuoja greta. Mes pomiestyje.
- Vis tiek nesuprantu, - prisipažino Darius, stengdamasis nusišypsoti iš savo kvailumo.
- Mes patys nesuprantame šio reiškinio, - gūžtelėjo pečiais Rita. – Taip jau yra šiame pasaulyje. Kartais užmigęs gali susapnuoti savo kambarį su keliomis papildomomis durimis. Atveri jas – ir patenki į kitą vietą. Taip ir su Vilniumi. Kartais, vaikščiodamas gatvėmis, gali pamatyti papildomą gatvę ten, kur tokios neturėtų būti. Žingsnis – ir tu pomiestyje. Niusvilyje. Beje, jeigu sukeistum šio pavadinimo skiemenis vietomis, gautum Vilniaus pavadinimą.
- O sukeitęs Dinarberų skiemenis vietomis gausi Bernardinus, - linktelėjo Albertas, – vėliau apie tai pakalbėsime, gerai? Pasakyk, Dariau, ar būdamas prie Elzės, nejutai nieko keisto? Lyg kokios karščio bangos, gal stipraus dilgčiojimo?
- Ne, - pagalvojęs atsakė Darius, - nieko panašaus.
- Vadinasi, žudikas tikrai pasiėmė Elzės dovaną, - Albertas pažvelgė į Ritą, - ir nutrynė dangų. Jis moka valdyti dovaną, negerai...
- Ar judu galite jį sugrąžinti? – paklausė Darius, kuriam šie pokalbiai niekuo nesiskyrė nuo vieno žodžio – „mistika“.
- Ne. Mes neturime to, ką turėjo senelė, - atsakė Albertas. – O dabar tą turi žudikas. Reikia jį sugauti ir priversti įjungti dangų.
- O aš kam čia reikalingas? – atsargiai pasiteiravo Darius.
- Senelė tave siuntė, - paprastai pasakė Albertas, - vadinasi, kažkam tu reikalingas. Pasiliksi kiek ilgiau čionai?
- Turiu paskambinti mamai, - nusprendė Darius, traukdamas telefoną. – Ji jaudinsis. Trumpam išeisiu į lauką...
Albertas linktelėjo, lyg tai būtų savaime suprantama.
Uždaręs duris, Darius įsidėjo telefoną atgal į kišenę, užsimetė golfo kapišoną ir pasileido bėgti, jausdamas, kad dabar pats metas pradėti panikuoti. Bėgo, ketindamas kaip galima greičiau ištrūkti iš keistojo Niusvilio atgal į Bernardinų gatvę. Iš sapnų į realybę, nors ir užgesintu dangumi.
Jis bėgo ir bėgo, jausdamas augantį siaubą, o gatvė niekaip nesibaigė...