Dievas mėlynai rudom akim

1 skyrelis Pradžia
                                                      Meilė - tai kibirkštėlė Tavyje...

Rytas. Už lango aušta naujas dar viena eilinis gyvenimo rytmetis: saulėtas, bet žvarbus. Aš pramerkiu akis ir grįžtų iš gilios, bet saldžios naktinio miego karalijos. Bet sapnai, nakties vizijos bei šešėliai dar neskuba trauktis. Jie dar klajoja tarp kambario sienų pamažu it sniegas tirpdami ir išnykdami. Saulės spinduliai švelniai liečia mano veidą, žaidžia plaukuose kviesdami pabust iš naktinių klejonių. Kylanti saulė visa apšviečia ir paskutiniai nakties likučiai traukiasi tam, kad vakare sugrįžtų su naujais viliojančiais sapnais bei vizijomis, naujom pagundom bei vilionėm, kad dar stipriau paskleistų nakties magiją. Viskas jau reikia keltis. Kaip ir kiekvieną dieną eilinis ritualas: rytinis dušas, makiažas, pusryčiai sau ir katinui, bei kelionė troleibusu... Et lauke pradėjo lašnoti. Prireiks ir skėčio...

Lijo... Troleibuso stiklais ritosi dideli lietaus lašai tarsi ašaros... Jie sklaidėsi į įvairius fantasmagorinius piešinius. Aplink viskas kvepėjo rudeniu: pūvančiais lapais, prinokusiais obuoliais ir kaip bebūtų keista meile. Pro šalį skrieja miesto vaizdai: lietaus permerktos gatvės, jomis kažkur skubantys žmonės. Kaip visada išlipau ten pat. Reikia paskubėt, liko vos kelios minutės jau beveik vėluoju... Skubėjau gatve nuklota rudeniniais lapais. Jau iš tolo mačiau žmones besibūriuojančius prie įėjimo. Kaip visada parūkymai, rytiniai puodeliai kavos ar šiaip pasiplepėjimai. Bet šiandien čia kažkas ne taip... A, tas vaikinas stovintis atokiau ir įdėmiai į mane žiūrintis. Įsivaizduoju ką jis šiuo metu galvoja „kalė“. Žinau kad visi taip galvoja, bet aš gi nekalta kad mėgstu taip atrodyti. Ryžtingai priėjau prie šio vaikino ir išdidžiai pažvelgiau jam į akis, norėdama pasakyti ką apie tokius kaip jis manau. Bet nepasakiau... Mane tiesiog sukaustė jo akys. Jos verte vėrė šalčiu ir jose atrodė mačiau pačią pasaulio esmę.. Sutrikau ir greit nuskubėjau tolyn.




                                    1 skyrelis Pradžia
Ne, ne meilės nėra... Ji užgeso mano širdy.... (Keistuoliai“ Meilės nėra“)

Rytas. Pro langą matau kaip nuo pušų spyglių krenta rasos lašeliai ir sklaidosi miglos išsinešdamos sapnus bei vizijas. Dar vienas eilinis ankstyvas pagiriotas rytas. Viskas kaip vakar: rytinis kavos puodelis, cigaretė ir bandymai prisimint ką vakar veikiau. Kaip visada lašas šio, lašas to, dar cigaretė ir žolytė. Ir aš jau nieko nepamenu... Ech, kodėl šis rytas turi būti toks: pažliugęs, šaltas ir niūrus. Ir vėl kaip visada nerandu pusės savo daiktų. Kur jie galėtų būti? Taip raktai kaip visada duryse, telefonas išsibarstęs dalimis ant staliuko, cigaretės ir žiebtuvėlis kelnių kišenėje. Velnias už dešimties minučių jau turiu būti darbe. Metas skubėti...

Ėjau gatve nuklota rudeninias lapais... Spardžiau juos kojomis ir galvojau kad reiktų keisti gyvenimo būdą... Lijo. Purškė tipiškas rudeninis lietus... Pro šalį važiavo troleibusai ir autobusai pilni žmonių skubančių kažkur... Štai ir beveik atėjau. Viskas kaip vakar: medžių alėja, žmonės besibūriuojantys prie įėjimo. Prieinu, tie patys klausimai: labas, kaip sekasi? kas gero? Dar viena cigaretė, nepamenu jau kelinta šį rytą: Vis dar lyja. Slepiuosi po stogeliu ir žiūriu į praeivius. Porelė, mama su vaiku, studentai o ten tolumoje mergina. Regis ji irgi čia skuba. Keista man ji nematyta, galbūt  tai ta naujoji darbuotoja apie kurią visi jau antra savaitė šneka. Velnias, cigaretė užgeso. Teks prisidegt iš naujo. Taip ta pati. O ji graži, viena iš tų klasikinių gražuolių. Pasižiūrėjus į jas visi kažkodėl atsiliepia „kekšės“. Mmm su tokia būtų visai nieko pasismaginti. Bet kažkas joje nedera. Eisena? Pasitikėjimas? Ji kažkodėl priėjo prie manęs ir į mane pažvelgė akys, kuriose regis švietė kitų pasaulių ugnys. Įsimylėjau ją išsyk... O gal jau mylėjau....?



                            2 skyrelis Ieškojimai
                  Aš tabaką rūkiau, nežinau kur ėjau ir suprast negalėjau  jog tavęs man reikėjo (Siela „Tavęs man reikėjo“)

Gyvenimas ėjo.. Ją matydavau pakankamai dažnai, atrodančią  kaskart vis kitaip. Dažnai ją paslapčia stebėdavau ir negalėdavau atsistebėti jos vaikišku žavumu. Kas keisčiausia ją matydavo kaskart vis kitokią: kartais joje matydavau valiūkišką mergaitę, kartais išdidžią jauną moterį, o kartais atrodydavo jog regiu fėją tik trumpam užklydusią į šį pasaulį. Ji turėjo kažką gal žavesį, gal charizmą... o gal paprasčiausiai sielą, jei suteikusio nežemiško žavesio, kuris mane taip traukė. Aš dažnai manydavau, kad ji tik vizija, regėjimas, gliukas mano galvoje, nes ji sugebėdavo būti nematoma... Nežinau kaip jai tai pavykdavo... Atrodo ji ką tik buvo čia, o po akimirkos jos jau nėra liko tik švelnus jos dvelksmas.. Taip ji buvo labai graži: ilgaplaukė, mėlynom akim, truputį panaši į čigonaitę. Keista ji buvo: atrodė tokia trapi, pažeidžiama, bet aš žinojau kad ji tvirta tikriausiai tvirtesnė net už pačius seniausius šio pasaulio kalnus. 

Nejučia atėjo niūriausiais metų laikas... Tą savaitę kaip tyčia supuolė viskas vienu metu. Buvo labai įtemptas metas, bet vis tik radau laiko atvykti į tradicinę popietę pas savo seną gerą pažįstamą dailininką... Galbūt nujaučiau jog ten bus ji??? Taip ten ji buvo: kraujo spalvos suknele, atsainiai skarele į arklio uodegą surištais plaukais ir koketiška šypsena lūpose. Iš pradžių aš jos nepastebėjau nes buvo kaip reta itin daug žmonių. Bet man ramybės vis kažkas nedavė ir žvilgsnis klaidžiojo aplinkui vis kažko ieškodamas. Ir kažkaip netyčia jis užkliuvo už jos... O ji laiko veltui neleido: linksminosi, koketavo su visais tarsi būtų viena iš tų laisvo elgesio merginų. Bet ji buvo kitokia: tą supratau susitikus mūsų žvilgsniams. Į mane žvelgė amžių glūduma dvelkiančios akys.... Fėja ji galėjo būti tik fėja, kuri man jau neabejinga. Dieve koks aš kvailys.. Aš jos gi nevertas.. Tokios fėjos...

                                    2 skyrelis Ieškojimai
    Kartais reikia nusileisti į patį dugną, kad rastum tai ko ieškai...

Ėjo savaitės... Darbas mane pasiglemžė, bet savimi rūpintis nepamiršdavau. Kartais pamatydavau jį rūkantį ir šiaip be tikslo slampinėjantį. Dažniau išgirsdavau apie naujus jo nuotykius ir žygdarbius.  Kiek girdėjau jis nebuvo idealus: žinojau apie jo potraukį alkoholiui, rūkalams ir narkotikams. Bet kažkuo jis išsiskyrė iš tos pilkos minios, nors atrodė kaip visi: džinsai, nudrengtas megztukas, atsainiai sušukuoti plaukai.  Bet jis vistiek atrodė tarsi būtų ne iš šio pasaulio kažkoks atsipalaidavęs ir klajojantis.

              Mūsų keliai kaip bebūtų keista kažkip kirsdavosi. Iki šiol  pamenu tą juokingą atsitikimą. Tą dien jau nuo pat ryto viskas krito iš rankų. Per savo rytinį išsiblaškymą sugebėjau net išpilti kavą  ant savo baltojo sijono . Teko skubiai persirengti. Aišku tada vėlavau. Lėkiau laiptais aukštyn ir koridoriais tikriausiai kosminiu greičiu... Taip pat ir pro pastovų rūkomąjį trečio aukšto laiptų aikštelėje. O ten stovėjo jis paskendęs savo apmąstymuose ir aš vos nepapuoliau į jo glėbį. Pamenu, kaip jis kaltai nusišypsojo, o aš tarsi kvailė sugebėjau tik pasakyt „labas rytas“.

Savaitės bėgo greitai... Net nepastebėjau kaip įsirudenėjo ir naktis pergalėjo dieną... Nelauktai atėjo paskutinis spalio savaitgalis, per kurį tradiciškai jau kelinti metai rinkdavomės pas vieną iš visuomenei žinomų dailininkų. Kažkodėl tą dien jaučiausi keistai. Atrodė jog visi pojūčiai paaštrėjo ir kūną varstė kažkokia neaiški nuojauta bei žvarbus šaltukas... Ilgai dvejojau kaip  turėčiau atrodyti galiausai  apsirengiau tą bordinę suknelę, pabrėžiančią mano figūrą ir išryškinančią mano odos baltumą. Tik nuėjus supratau kodėl mane  varstė blogos nuojautos. Čia buvo jis. Toks kaip visada: sėdėjo kampe laikydamas pusaiu nugertą butelį vyno. Nežinau kodėl bet tą vakarą pasilinksminau iš širdies: flirtavau, koketavau su visais vien tam kad pamirščiau tą jo žvilgsnį veriantį mane kiaurai... Tą šaltį jo akyse besiskverbiantį į mane. Tas akis kuriose jaučiau begalinę tuštumą ir chaosą. Supratau, kad negaliu jam atsispirti... O gal aš jau jį mylėjau?....

                              3 skyrelis Pasikeitimai
                O žvilgsniai mūsų tarsi paukščiai susitiko pasiilgę šilumos
                                                                (“ Mano mažytė žmona“)

Laikas ėjo... Niekaip negalėjau pamiršti jo... Bet likimas tikriausiai nusprendė pažaisti. dabar jo niekur nebematydavau. Regis jis tarsi skradžiai žemės prasmegęs būtų... Bet kai jau buvau praradusi viltį jį dar kada nors pamatyti kažkaip netyčia vėl susitikome viename vakarėlyje... Šisyk nutariau pagaliau atskleisti save, savo jausmus ir tikrąją prigimtį. Galbūt nujaučiau kad ir jis man neabejingas?.. Tik kaip tai atskleisti. Kažkas sakė, kad šokis tai universali ir visiems suprantama kalba...

Aš šokau... Šokau taip kaip šokdavau anksčiau, kai vėjai gyveno manyje, o aš juose... Šokau taip tarsi nieko daugiau nebūtų. Išlaisvinau save ir savo prigimtį paleidau laisvėn... Bent minutei tapau tuo kuo esu.... Fėja, skriejančia ča ča žingsneliu per salę ir gaudančią kiekvieną Jo šypseną, akies žvilgsnį, raumens virptelėjimą tam kad gyvenčiau... Nežinau ar jis tą suprato, bet tą kart jis pagaliau išdrįso mane užkalbinti... Jis tiesiog priėjo, paėmė ranką ir švelniai ją suspaudė. Net neįsivaizdavau, kad jis gali taip stipriai suspausti. Ir jo rankos buvo šiltos, o aš maniau kad jos turėtų būti šaltos. O kas keisčiausia į mano vėjų gairinamą sielą staiga įžengė ramybė... Regis laikas sustojo ir viskas egzistavo tik čia ir dabar... Ir tada jis mane pabučiavo. Tas bučinys nutvilkė mano lūpas ir nudegino mano sielą. Atrodė jog jis sudegino mano visą  nežemiškumą, nes prapuolė viskas net ir tolimų laikų prisiminimai. Aš pažvelgiau įdėmiai į jo mėlynai rudas akis... Jose glūdėjo chaosas ir tvarka, aistra ir meilė, neapkanta ir švelnumas... Jose buvo viskas ir jos priklausė  tik man...



                                    3 skyrelis Pasikeitimai
                                Sentence me, if love is a crime (Cezaris A. R. A.)

Ir vėl aš eiliniame vakarėlyje... Aplink mane šurmuliuoja nežabotos linksmybės: apkvaitusių žmonių kalbos, taurių ir stikliukų negarsus skimbčiojimas ir tas pats nerealybės jausmas. Įdomu kiek laiko aš jau nemačiau jos... Savaitę, mėnesį, du? Pala o štai ta mergina šokių aikštelėje ar tik ne ji... Taip tai ji, mano  šokanti svajonių fėja. Ji  šoko... Bet šoko taip kaip moka  tikriausiai tik vėjas... Skriejo lengvu ča ča ča žingsneliu per šokių salę ir atrodė, kad ji šoko muzikoje ir muzika joje skambėjo. Dabar aš iš tikro mačiau fėją: grakščią ir tokią tolimą. O aš sedėjau ir žiūrėjau... Viskas nebegaliu daugiau taip kentėt. Aš priėjau ir suspaudžiau jos ranką... Ji pasižiūrėjo į mane, nusišypsojo ta keista šypsena, kai regis šypsosi ir tau ir dar kažkam kitam . Aš supratau, kad ji man irgi jau senai neabejinga ir kad viskas kas iki šiol nutiko buvo jau nulemta pačioje pradžioje. Tada aš nebesusilaikiau. Pabučiavau ją ir nužengiau į jos sielos erdves. Dar niekad nesijaučiau toks ramus kaip čia: pasaulyje kurio aš niekada nepažinojau ir netikėjau, kad egzistuoja. Net ne pasaulyje, o ištisoje visatoje, kur žolė žalia, dangus žydras ir kur auga Baltasis Gyvenimo medis... Pagaliau supratau, kad mano vieta yra šalia jos, nepaisant visų mano silpnybių ir paklydimų... Ir svarbiausia aš buvau jos dievas. Dievas mėlynai rudom akim...



                                4 skyrelis Sujungti gyvenimai
              O aš taip myliu, aš taip myliu. Prieš šitą jausmą meilė tik    aidas tolimo griaustinio (Hiperbolė „Sugrįžk“)

Ji žavi kai pyksta... Gera žiūrėt į ją papūtusią lūpytes ir į liūdnas mąsliai žvelgiančias akis... Bet ji nemoka ilgai pykti ir gera matyti, kaip vėl nušvinta šypsena jos vede. Ir ji vėl stipriai mane apkabina tyliai tardama: 'atleisk“. Tada kalčiausias jaučiausi aš, kad išdaviau ją kad vėl sau leidau nuklysti, išduoti jos bekraštę meilę ir atsidavimą... Iki šiol nesuprantu iš kur ji turi tiek stiprybės ir kantrybės gyvendama su manimi. Bet kiekvieną ryta prabudus ir išvydus jos bekraščio mėlynumo akis, įsmigusias į mane visos abejonės ir klausimai ištirpsta tarsi pernykštis sniegas. Ir šiandien vėl matau jos akis įsmeigtas į mane ir neatsitraukiančias... Ir aš vėl krentu į tuštumą, ten kur egzistuoju tik aš ir ji..

Kaip gera ją turėt šalia, liest įkaitusį jos veidą, matyt jos valiūkiškai primerktas akis, kurios tarsi klausia ar aš pasiruošęs keliauti kartu su ja į jos pasaulį, nerūpestingai užteptą tušą ant blakstienų. Kaip gera just jos lūpų karštį, virpuliukus bėgiojančius jos kūnu, girdėt kaip tuksi jos širdis... Mmm taip gera liest jos plaukus tokius švelnius ir šiek tiek banguotus... Gera bučiuot jos kaklą, matyt ir just odos baltumą... Gera liest jos rankas, ilgus laibus pirštus ant kurių puikuojasi žiedas... Paprastas bevertis, bet simbolizuojantis jog visada dalelė jos sielos bus su manimi... Taip aš nusprendžiau, kad noriu susieti amžiams savo gyvenimą su josios. Ir tvirtai žinau jog esu jai vienintelis .

Man patinka matyti ją rytais... Matyti ją susivėlusią, tik ką pakilusią iš patalo, pabudusią iš savųjų klejonių pilies. Nežinau kodėl bet ji man tada gražiausia: susivėlusi, išblyškusi, baltesnė tikriausiai net už sniegą…Visame veide tik akys, dvelkiančios šalciu ir liūdesiu. Vis dar negaliu atsistebėti, kaip ji sugeba ryte per trumpą laiką iš tokios susivėlusios mergaitės tapti rimta bet vėjavaikiška dama…Tik akys išlaiko ryto dvasią…

                          4 skyrelis Sujungti gyvenimai
Pašėlus susimąsčiusi liūdna vistiek esu pati mylimiausia  Tavo mergina....

Jis nuostabus…Jis nenuspėjamas, alsuojantis laisvęs dvasia. Man jis gražiausias tada kai miega. Aš dažnai spėlioju apie ka jis svajoja kur keliauja jo minčių viesulai. O kartais taip noriu pavirsti vėju ir įsibrauti į šaltus jo sapnus...

Kaip gera ji just šalia paskutinėms nakties minutėms  žvelgiant pro langus  ir rytuose brėkštant aušrai... Man patinka rytais žadinti jį bučiniu ir žvelgti į mėlynai rudas akis. Gera tada justi jo lūpų šaltį ir atiduoti joms savąjį karštį... Gera justi kaip jis mane apkabina savo  stipriomis rankomis, matyti kaip įsitempia gyslos, kai jis bando prisitraukt mane artyn... Ir šiandien matau jo akis žiūrinčias į mane, kraują tekantį jo venomis, jaučiu jo kvapą sumišusį su tabaku, padažnėjusį pulsą. Man patinka  justi jo stiprybę ir būti tokia trapia bei pažeidžiama... Gera tada pamiršt viską, tapti paprasta ir priklausyt tik jam... Aš pažvelgiu jam į akis, kuriose slypi regis visos pasaluio paslaptys ir vėl krentu į tuštumą. Ten kur egzistuoju tik aš ir jis... Ten kur mums šypsosis Baltasis Gyvenimo medis...

                                    Epilogas

Gera dabar sėdėt prie stalo ir matyt ją beruošiančią pusryčius. Taip atsargiai imančią savo pirštais virdulį, statant jį ant viryklės, dedant kvapnią kavą į puodelius ir ją plikant... Matyt ją darančią sumuštinius.

Gera  sėdėt priešais ją ir matyt kaip ji lėtai gurkšnis po gurkšnio geria kavą, kaip neklusniai ant veido krinta garbanos, kaip po truputį apvalėja jos pilvukas.

Gera. žinoti, kad egzistuoja pasaulis kuris priklauso tik mudviem ir kažkur esančiam ateiseinčiam trečiajam... Gera ją tvirtai apkabinti ir žinot, kad čia esu saugus... Gera būti rojuje, matyti žydintį Baltąjį Gyvenimo medį, kuris mums šypsosis ir žinoti  kad tai tęsis amžinai.