Hamletas-8

- Na štai – vieną sykį ne tik aš pats parkritau, bet ir pamačiau, kaip kiti tai daro.

Niekas nė nepastebėjo, iš kur išdygo redaktorius. Vos tik pamatė jį Hamletas, kaip tuoj išraudo ir nudelbė akis žemyn.
- Ponas Hamletai, ateikit į mano kabinetą.

Be galo šaltas, tiesiog ledinis tonas. Absoliučiai nieko gero nežadantis. Na, taip nieko gero nežadantis, kad net neviltis apėmė žurnalistą. Bet jis susivaldė ir, lydimas bendradarbių žvilgsnių ir beatsigaunančio Mopso dejavimų, ryžtingai žengė į redaktoriaus kabinetą.

- Sėskis, Hamletai, - nepakeldamas galvos nuo kažkokių popierių, pasiūlė bosas.
- Dėkoju.

Redaktorius dar kokias penkias minutes be galo įdėmiai studijavo popierius, nė kiek nekreipdamas dėmesio į žurnalistą. „Bando psichiškai paveikti”, - mintyse nusišaipė Hamletas. Taip pigiai jo nepaimsi.

Galų gale redaktorius teikėsi prabilti.
- Ta-a-a-a-aip… Taip, taip, ta-a-aip… Tai ką-ą gi mes darysim? A!
Hamletas tik be galo simpatiškai šypsojosi. Kaži ko tas senas krienas nori iš jo. Na, žmonos gal nepavydi, šitame reikale jam reiktų ko gero į be galo ilgą eilę užsirašyti.
- Ponia Dajana be galo jumis nepatenkinta, - iš karto prie reikalo šoko senis.
- Na ir kas, - atrėžė vaikinas, - užtai kiti, manau, ją tikrai geria patenkino.

Taip tarė ir netrukus to pasigailėjo. Redaktorius tik pažaliavo kaip doleris ir prašvogždė:
- Jūs atleidžiamas iš darbo! Nuo šios minutės jūs tik varganas bedarbis ir daugiau nieko! Ir jokios kompensacijos!
- Be galo dėkingas! Niekada gyvenime dar nebuvau sutikęs tokio malonaus senuko. Gaila, kad jūsų žmona tokia… negera moteris. Labai gaila.