***

Leidžiasi saulė už horizonto mesdama šešėlius dykumoj ant sudarkyto kūno. Kojos išskėstos į šalis lyg moters, trokštančios vyro. Burna pražiota ir žandikaulis atkaręs. Nagais atskirtas nuo kaukolės šalia mėtėsi veidas gabalais. Konvulsijose mirštantis kūnas vis dar redkarčiais trūkčiodavo. Saulė nusileido už horizonto apakindama mane, bet aš tebemačiau dėmes ant smėlio, paliktas kraujo, lyg ašaros tekančio iš tuščių akiduobių. Aš vis dar tebemačiau rankas, ištiestas į viršų, į dangų, tiesiaiį šviečiantį mėnulį. Prašančios pasigailėti. Laukiančios pagalbos. Ieškančios pabaigos...