1/4 ištrauka (4-a naktis)

Nors peilis gulėjo po pagalve Maksas vistiek nesijautė ramus, bijojo užmigti... ramybės nedavė tai, kad Marius turėjo raktus... „bet jei jis tikrai toks galingas, kodėl manęs nepuolė? O ar galėjo pulti? Nesuprantu, kodėl jis taip elgiasi? Ko jam iš manęs reikia? Turbūt jam reikalingi žiedai, tuomet kodėl jis neatėmė išminties žiedo? Gal jam reikia jų visų? Ne, jam reikia gėrio žiedo, jis turbūt nori sužinoti kur jis. Reikia paskambinti Anai... bet ką jai pasakyti? Kad susidūriau su demonais? Velniu? Giltine? Atrodo teks meluoti... “

Maksas pasiūlė Anai atšvęsti mokslo metų pradžią jo namuose, aiškindamasis jog pamiršo jai tai pasiūlyti vakar. Ji buvo nieko prieš. Kadangi šiemet baigė dvyliktą klasę, o į universitetą planavo stoti tik kitais metais, tai beveik visos jos dienos buvo laisvos. Taigi jie susitarė susitikti ryte, nes jis planuojąs aprodyti savo universitetą.

Galvoje šiek tiek aprimo, ir streso nukankintas Maksas tiesiog krito į lovą ir užmigo.

- Ei, - tamsiame pasienyje blykstelėjo ryškiai žalios akys. – Ar nieko nėra?

Maksas apsidairė.

- Ne, tuščia, visi kažkur dingo.

Juoda figūra išsitiesė, pasitraukė nuo sienos ir palenkusi galvą tyliai išėjo į šviesą, retkarčiais sustodama ir staigiais bet tyliais judesiais apsižvalgydama.

- Jie manęs ieško. – Pasakė pašnibždom, savo ryškiai žaliomis akimis žiūrėdama į Maksą ir nervingai krūpčiodama. – Atėjau tau padėti, kol galiu, tiesa jie greit mane sugaus... –merginos akys ėmė blizgėti. – aš jūsų visų taip pasiilgau...

Ji jau buvo bepuolanti apkabinti Makso, bet šis išsigandęs atšoko tuo pačiu išgąsdindamas ir ją. Mergina sudrebėjo, pritūpė, apsidairė ir įsiklausė. Kai jos kvėpavimas pagaliau nurimo, ji paklausė:

- Ar leisi tave apkabinti? Gal būt tai paskutinis kartas kai aš tave matau...

- Bet kas tu?

- Ak, juk jie tau nesakė, nepasakojo... Aš Rovena, tavo sesuo.
Mergina nusiėmė gobtuvą. Visiškai juodi, tiesūs plaukai ir kažkur tikrai matytas veidas, bet kur?

- Septynioliką metų tavęs nemačiau, - ji vėl ištiesė rankas į Maksą, - tu užaugai, o aš nepasikeičiau... Ar jau atpažįsti? – Ji šyptelėjo, bet akyse sublizgo ašaros.

Maksas prisiminė šeimos nuotrauką. Tai tikrai buvo ji, ta pati mergina kuri nuotraukoje stovėjo šalia brolio. Vis dar abejodamas, Maksas iš lėto ištiesė rankas, o sesuo puolė ir apkabino jį stipriai, kiek galėjo savo plonomis ir silpnomis rankomis. Ji drebėjo tarsi krečiama šalčio, be paliavos besižvalgydama ir besiklausydama aplinkos.

Jis nesugebėjo pratart nė žodžio, galvoje buvo pilna minčių, labai daug klausimų, bet mintys nerišlios, jis nežinojo nuo ko pradėti ir ar iš viso pradėti...

Pasinaudodama tuo Rovena skubėdama pradėjo:

- Keturi žiedai skirti keturiems dešinės rankos pirštams, aš jau įsitikinau, kad išminties žiedas tikrai nėra skirtas bevardžiui pirštui, - ji trumpam nutilo ir isiklausė, akimirksniu peržvelgdama salę nuo vienos sienos iki kitos, savo visaregėmis akimis. – Daugiau, deja, aš nežinau, tačiau Aniksas žino. Jis netiki, kad aš tavo sesuo (mat tu niekad apie mane jam nepasakojai) ir nenorėjo išduoti...

- Palauk, - Maksas klausėsi nustebęs, - kas toks tas Aniksas?

- Atleisk, visai pamiršau... - ji nusijuokė, krūptelėjo ir vėl greitai nužvelgė visą salę, - nieko prieš jei paėjėsime link sienos? Man nejauku šviesoje.

Ji dingo, o po akimirksnio jos šnabždesys pasigirdo pasienyje.

- Eikš čia. - Ji pamojo Maksui, trumpam kyštelėjusi ranką į šviesą, - Aš negaliu sakyti kas yra Aniksas... – tamsoje matomos tik Rovenos akys šypsojosi, - bet kada nors tu sužinosi. O gal pats Aniksas išsiduos. Tu privalai su juo susitikti, tik neišsigąsk... Aš pirmąkart jį matydama išsigandau... Dėl visa ko nepamiršk kad jis – draugas

Kitame salės gale kažkas krepštelėjo, mergina net pašoko, šnipštelėjo Maksui „sudiev“, lengvai atsispyrė nuo kolonos ir dingo tamsoje tarsi mažas vabalėlis. Tuo metu į salę įėjo giltinės, ramiai nuėjo iki savės vidurio, dvi susėdusios lyg niekur nieko pakėlė nuo stalo savuosius septynių kurtų rinkinius, o trečioji išskleidė savąsias tris kortas, atsuko galvą į tamsoje stovintį Maksą ir išgąstingu, tačiau dar labiau gąsdinančiu negyvu žvilgsniu pažvelgė jam į akis ir sustingo.

Pabudęs Maksas negalėjo išmesti iš galvos šio žvilgsnio. Ką sakė tos akys? Liko tik trys kortos? Ar tai bėda? Ar jam bėda? Nejau ta giltinė jo gailisi?

Tik kažkoks keistas jaumas, tarsi voras gerklėje spurdėtų. Trumpa akimirka ir jis suprato (o gal jam tai buvo pasakyta), kitas pasaulis egzistuoja čia. Rovena – ji voras. Ji dabar jo gerklėje. Siaubingas skausmas nugaroje, ir Maksas be sąmonės krito šalia lovos.