miriau

vėl iš manes kaži ko tikėjosi ir vėl palikau jų akis šlapias, po velnių aš kitaip negaliu, tiesiog negaliu. Ant manes vėl rėks, pamažu žudys manyje dar likusius žmogaus likučius, kol viena dieną po visko manes neliks, liks tik vardas daugiau nieko, gyvas lavonas. Ne to aš noriu ką turiu, juk laimės nesuvaidinsi, šito sumeluoti aš nemoku, bet jei jūs taip ir toliau aš išmoksiu meluoti viską, gal net patį gyvenimą. Kai iš manes liks tik egzistavimas mirsiu ir suprasiu, kad mirtis tai tas pats gyvenimas tik kitu kampu nei tada kai dar mokėjau gyventi.