Nuo savo karščio
apsvaigusi saulė
į upę neria
lyg stebuklinga paukštė
aptaško ajerus nustebusius
oranžiniais šešėliais
ir seno malūno griuvėsiuose
kedena patalus vėjas
savo mylimai dienai
šaukiu -
kiek galiu
eisim sesulės namo
ir smagu, kai atsiliepia
aptingusios pievos
namo, namo...
pritaria kamanė
ant dobilo
vakarienę ruošdama
ir vejasi mano kojas basas
vakaras
lyg kvailas šuniukas
aštriais dantukais grybšteli
kartūno suknelės kraštą
niekas manim nepatikės.