Diena anapus

Sako, kad sapnai – langas, pro kurį gali pažvelgt į sekantį gyvenimą. Sapnai pildosi po to. Sapnuose matai žmones, su kuriais susitiksi po to. Vienam sapne man pasakojo, kad giria pasiima jai patikusius žmones, klaidina juos ir neišleidžia namo.
Tą dieną nujaučiau kažką tokio, kažką keisto. Ne taip tekėjo upė, neošė medžiai, visa giria buvo pritvinkusi kažkokio keisto liūdesio, net ir žuvys palikusios savo tamsias slėptuves, drąsiai plūkavo žvirgždėtose seklumėlėse. Bandžiau pamėtėti joms masalą, bet valas vis kibo už šakų nors nebuvo nė menkiausio vėjelio. Eglės viršunėje linguojanti nendrinė lingė pervėrė mane aštriu žvilgsniu, po to klyktelėjo ir pasileido dangaus pakraščiu, stingdydamas žolę per pievą nučiuožė jos šešėlis.
Raudoname molio pakriaušyje šmėkštelėjo blizgantis ūdros kailiukas. Nuskaidrėjusiame danguje su tyla kovojo gervių trikampis ir kartais atrodė, jog tai ne gervės darko dangiškąją tylą, o tyla įkyriai braunasi į paukščių kleketavimą. Tik prisėdęs ant akmens pailsėti pastebėjau, kad drėgmės lašeliai eglių šakose jau pavirtę kietais skaidriais kristaliukais. Vingiuotas, lyg žaltys, takelis tapo kietas ir slidus. Kiekvieną akimirką jis taikėsi išsprūsti iš po kojų, apautų ilgaauliais batais. Teko eiti dvigubai lėčiau, o kylant į kalną – rankomis graibytis už medžių kamienų.
Temo. Iki geležinkelio stotelės dar geri keturi kilometrai, trys iš jų driekiasi per girią, raižyta vietove. Saulė jau seniai pasislėpė už medžių ir danguje suspindo pirmosios žvaigždės. Jos atrodė tokios didelės ir skaidrios, pakibusios tarp belapių šakų, tartum žiūrėtum iš arti arti...
Leidžiantis į eilinį slėnį išgirdau keistus garsus. Kažkas taškė vandenį, šiugždeno žolę, urzgė.
-Vilkai bebrą pjauna... – sukuždėjau sau po nosimi. Sustojau lyg žemėn įbestas . Vėl sutraškėjo šakos, prieš mane išdygo didelis, juodas siluetas. Kelias akimirkas abu taip ir stovėjome nekvėpuodami, po to jis apsisuko ir išnyko tamsoje. Kurį laiką dar girdėjosi tolstantis brūzgynų traškėjimas. Širdis daužėsi lyg pasiutusi, išpylė šaltas prakaitas ir mano ėjimas vėl pagreitėjo. Koks gi girios žvėris ieško migio paskutinę lapkričio naktį, žiemos išvakarėse? Gal atsiskyręs ar išvarytas iš rujos?
Tik išsiropštęs iš slėnio į aukštą, atvirą vietovę šiek tiek nusiraminau. Žemai po kojomis, tolimame upės vingyje maudėsi riebus mėnulis. Aplinkui vėl viešpatavo tyla. Giria neišsidavė nė menkiausiu garseliu. Tolumoje, kur baigiasi dangus ir prasideda pievos, pastebėjau ilgą virtinę geltonų švieselių, atkakliai besiveržiančių per tamsą. Tolo nutolo Vilniaus traukinys, palikdamas tris raudonus žiburėlius, ženklinančius paskutinio vagono galą.
Nusimečiau nuo pečių kuprinę, atsisėdau ant sukietėjusios žolės ir, nusibraukęs nuo ūsų šerkšną, prisidegiau cigaretę. Tirštas dūmelis įsipainiojo alksnyne. Kažkur netoliese klaidžiojo atsiskyręs ar išvarytas iš rujos žvėris.
Girioje šalveno...

Atsimerkiu, krečia šaltis, šalia rymo palinkusi mama, rankose laiko termometrą.
-Trisdešimt devyni su puse, truputi nukrito...
- Duok vandens.
-Apie bebrus visą naktį kalbėjai...
Pasiverčiu ant šono, žiemos saulė spigina pro langą į akis. Bandau atsiminti. Rodos, vėl ten buvau, ką tik grįžau ...