Klebonas Panceris

Ai, kiek žodelių buvo prikalbėta,
Kiek pridėliota visokiausių niekų
Greičiau nuo jos, toliau nuo jos pabėgti,
Mum praeities nereikia, lai nelieka

O mes sukursim naują savo buitį
Ne dirvoje, kur duobės ir klampynė,
O širdyje, kur neįeis bobutė,
Kur su šviesa svajonės susipynę

Sustojau aš prie akmeninės sienos,
Joj įkalti keli neryškūs žodžiai
Ir laikraščio skiautelę pasiėmęs
Vartau mintis, deduos į širdį godžiai

Kiek daug juodoj sutanoj buvo meilės
Kiek supratimo liejo šviesios akys
Viliojo žmogų pamažu ir dailiai
Lyg su varpu į tamsią naktį plakės

Atveskite vaikus mokyklos suolan,
Parapijonys, būkit išmintingi,
Žmogus akis pratrynęs neprapuola,
Jums Panceris ir Dievas šito linki

Sustoję per pamokslą jojo klausės
Ir tuos žodžius tarsi į širdį dėjos
Bet ar toli be valgio nukeliausi,
Be duonos miršta gundančios idėjos

Bet prakalė ne vieną galvą senis,
Paleidęs mintį tartum baltą paukštį,
Nors klasėje vaikai tiktai pasieniais,
Ne daug kas keitė skaitymą į šaukštą

Bet iš tenai iš po juodos sutanos,
Kur daužėsi karšta širdis švietėjo
Ugnis mažoj širdelėj įrusenus
Ryškia viltim šakojosi, švytėjo

Ir ėmęsis į trobą knygos žodį
Kiekvienas ylakiškis laimę matė
Jį caro uždraustoji raidė guodė,
Už ją jis ėjo šalti kazematuos

Ir ta mintis kleboniškos mokyklos
Kur Panseris vaikus iš kaimo rinko
Visiems laikams čia Ylakiuos paliko
Lyg nemarioji aura šeimininko