Rodos šiandieną sukurčiau viską pradedant eilėm, garsais ir baigiant dangumi.
Rodos tai diena kai vėjo negana, kai vasaros lietus kiaurai tave persmelkia ir stovi tame lietuje, lyg tas kuris nieko gražesnio dar nematė..
Kodėl pavydžiu negimusiems, kurie saulėlydžių, pienių pievų, pavasario nematę? Kodėl pavydžiu tiems, kurie dar nieko nemylėję?
Taip norisi gyventi ir apie mirtį nieko negirdėti, tikriausiai čia mirtis neegzistuoja. Norisi kilti ir nėrus į begalines erdves suvokti kaip gražu vis dėl to yra, gyventi.